Praėjusį penktadienį Šakiuose, Nepriklausomybės gatvėje, atidengta skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurta bronzinė skulptūrinė kompozicija „Simboliai laike“: jauna vėjyje besiplaikstančiais plaukučiais mergaitė, apkabinusi ir prie savęs priglaudusi knygą, o nedidelėse į grindinį įmintose pėdutėse – lietuvių kalbos abėcėlė. Kompozicija skirta brangiausiam tautos turtui – kalbai ir žmogaus pažinimo keliui įprasminti.

 

Ilgai laukta, daugelio apkalbėta, o penktadienį ir visuomenei pristatyta išskirtinė ir unikali kompozicija nuo šiol puoš Šakius. Nors daugelis šią skulptūrą vadina lietuvaite, mergaite, o anksčiau ji buvo pakrikštyta ir zanavyke, tačiau pats kompozicijos „Simboliai laike“ autorius K. Dovydaitis kategoriškas – mergaitė visos kalbai skirtos kompozicijos dalis, tik ji labiau matoma. Pasak autoriaus, kompozicija prasideda žaidimu „Klasė“, o keliu eidama mergaitė palieka pėdsakus, kuriuose įamžinta lietuvių kalbos abėcėlė.

„Tai simbolizuotų žmogaus mokymosi kelią. Žmogus juk kiekviename žingsnyje mokosi“, – aiškino skulptorius.

Kęstutis nebūtų Kęstutis, jei visko preciziškai neapgalvotų, nesudėliotų. Tad ir svarstydamas, kokia turėtų būti mergaitės suknelė, vyko į Zanavykų muziejų konsultuotis – suknutė puošta mūsų kraštui būdingais ornamentais. Beje, kad mergaitė basa, o jos galvą puošia gėlių vainikėlis, kaip sako autorius, ji labiau panaši į piemenaitę. Na, o kaip šį meno kūrinį interpretuos kiekvienas prie jo priėjęs, jau individualu. Tačiau tikimasi, kad ši vieta taps traukos centru, galbūt susitikimų vieta.

Reikėtų prisiminti ir „Simboliai laike“ pradžią. Šakių kultūros centras, vadovaujamas Raimondo Januševičiaus, dar prieš dvejus metus svarstė, galvojo ir dėliojo mintis, kaip įamžinti kalbą. Vėliau buvo parengtas Jono Jablonskio metams skirtas projektas ir nuspręsta pakviesti idėją įgyvendinti mūsų rajono skulptorių K. Dovydaitį. Ši skulptūra, anot K. Dovydaičio, pareikalavo daug nervų ir jėgų, tačiau tuoj pat skulptorius patikslina, kad kiekvienas darbas būna savaip sudėtingas.

„Niekad nebūna lengva. Nuveži į liejyklą ir jei blogai atlieja, viską faktiškai iš naujo darai. Pavyzdžiui, čia buvo labai sudėtinga plaukus nuimti. O kur dar ažūras... Tai labai ilgas procesas“, – prisimena skulptorius, šią skulptūrą gaminęs apie metus laiko.

Tuo labiau, kad ir prie projekto dirbo ne vienas žmogus. Pavyzdžiui, UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis“, vadovaujamas Edmundo Rinkevičiaus, prisidėjo prie projekto ir išliejo specialias plyteles, kuriose – bronzinės pėdutės. Nors ir dydį, ir formą reikėjo gaminti individuliai, tačiau bendrovė nepabūgo ir prisijungė savo iniciatyva. Kompozicijos architektas – Nerijus Parulis. Be to, buvo ir mecenatų, kurie aukojo lėšas, prisidėdami prie skulptūrinės kompozicijos įgyvendinimo.

„Tai mūsų visų skulptūra. Ir mes ją dovanojame Šakiams“, – kreipdamasis į visus susirinkusius sakė K. Dovydaitis.

R. Januševičius irgi atviravo, kad lengva nebuvo, pripažino ir pykęsi, ir ginčijęsi su Kęstučiu, tačiau galutinis rezultatas verčia stabtelti, atsigręžti, gėrėtis...

Štai poetė, literatė, lietuvių kalbos mokytoja Ona Jasinskienė džiaugėsi, kad žodis tapo simboliu, o ne paminklu ir dėkojo idėjos sumanytojams bei skulptoriui.

Ji džiaugėsi mūsų gimtojo žodžio grožiu, kuris sugulęs į tarmes, patarmes, šnektas, kuris buvo ir mindytas, bet išlikęs, atėjęs, per knygas, giesmes, raudas, dainas, per amžius glūdėjęs pačioje mėtomo po visas pasaulio pasvietes lietuvio širdyje.

„Ar yra kas mums brangesnio?“ – teiravo O. Jasinskienė, patikinusi – kol gyva kalba, tol bus gyva ir tauta.

Džiaugėsi skulptūra Seimo nariai Kęstutis Smirnovas ir Mindaugas Bastys, meras Edgaras Pilypaitis, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, seniūnas Dalius Jasevičius. Jis į meno kūrinį pažiūrėjo ir iš kitos pusės – mergaitė stovi toje Nepriklausomybės gatvės vietoje, kur vairuotojai, pažeidinėdami taisykles, apsisukinėdavo. Tad dabar, kaip juokavo seniūnas, ji ne tik abėcėlės mokys, bet ir drausmins. Beje, norint apsaugoti unikalų kūrinį naujai sumontuotos ir į skulptūrą nukreiptos vaizdo stebėjimo kameros, šalia kompozicijos – ir specialus apšvietimas. Skulptūrą pašventino, vienybės linkėjo ir Šakių Šv. Jono krikštytojo bažnyčios klebonas Vytautas Antanas Matusevičius. Simboliška, kad ateinantį savaitgalį rajone vyks 45-oji Kalbos diena, tad rajonas jau išvakarėse pasitinka šią unikalią šventę.

Muzikinę ir meninę programą renginio metu dovanojo liaudiškų šokių grupė „Pynė“, Šakių orkestras, atlikėja Gabrielė Šedbaraitė.

Na, ir pabaigai keletas pastebėjimų... Iškilmingo renginio metu glumino, o gal stebino, ir ne iš vieno aplinkinio girdėti teko, kodėl pats skulptorius didžiąją renginio dalį prastovėjo... prie medžio, netoli savo tėvų, bet atokiau nuo visų svečių. Taip turėjo būti? Neatsirado vietos šalia visų svečių? Žodis jam suteiktas renginio pabaigoje, skulptūrą atidengė ne jis ir pristatytas visiems jis taip pat tik į renginio pabaigą. Taip irgi turėjo būti? K. Dovydaitis vėliau santūriai juokavo, kad čia tik svečias. Bet jei ne šis „svečias“ ir jo kūryba, ar Šakiai būtų turėję tokius „Simbolius laike“? Telieka retorinis klausimas, o „svečias“ nestokoja ateities planų ir sako, jog J. Lingio parke dar reikia padaryti skulptūrą Pranui Vaičaičiui, tik juokavo nežadėsiąs, kada. Be to, po truputį pats bando darbus ir lieti, nes dabar veža į didžiuosius miestus; jo darbai puikuojasi ne tik mūsų rajone.

Belieka tikėtis, kad dar ne viena K. Dovydaičio skulptūra papuoš Šakius.