Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Rajono miestelių sodybos iš tolo traukia akį išpuoselėtais gėlynais, akmenų skulptūromis ar medžio drožiniais. Gelgaudiškiečio senjoro Vytauto Garkausko kiemelis – ne išimtis. Čia žiemą–vasarą gausu įvairiaspalvių paukštelių. Tiesa, daugiau išdrožtų iš medžio, tačiau taip tikroviškai nudažytų, kad, atrodo, tuoj ims ir suplasnos savo sparnais.

Kiemelio šeimininkas pasakojo, kad gražiai piešė nuo mažumės, o drožinėti pradėjo gal nuo trečios klasės. Visi mediniai žaislai gimtuosiuose Šukėtuose buvo jo rankomis išdrožti. Be to, medžio darbams gabus buvo ir tėtis – stalius. Tad nereikia stebėtis, kad obuolys netoli nuo obels nusirito. Matyt, šį gebėjimą su genais gavo.

Drožėjas sako, kad per savo gyvenimą įvairiausių čiulbuonėlių ne dešimtimis, o šimtais yra išdrožęs. Aišku, kai kurie jo kieme ilgai neužsibūna – giminės, draugai ar pažįstami išsivežioja po savus namus. V. Garkauskas prisipažino, kad savomis rankomis sukurtų paukštelių negailintis ir mielai dovanojantis kitiems – jam smagu, kad šie nutupia ir gyvybės įkvepia kitų žmonių sodyboms.

Pomėgis drožinėti paukščius atsirado iš didelės meilės gamtai. Kiek iškritusių iš lizdų paukštelių yra užauginęs ar kamanių paties sukaltuose mažuose aviliukuose apgyvendinęs, jau nebesuskaičiuoja. Vienas dar tebestovi darže tarp lysvių. Gelgaudiškietis apgailestavo, kad kamanių anksčiau būdavę daugiau nei šiandien, matyt, jos nyksta. Vakarais, būdavo, susemia kokį spiečių ir apgyvendina aviliukyje.

Besikalbant, žodis po žodžio paaiškėjo, kad drožėjas mėgsta pažvejot. Nuo vaikystės meškerės iš rankų nepaleidžia. Juokėsi, kad viena skulptūra kieme į jį labai panaši – rado kreivą šaką ir save žvejojantį išsidrožė. Tad senjoras vasarą žvejoja, o žiemą paukštelius drožia.

Anot V. Garkausko, paukštį išdrožti nėra sunku, tik reikia surasti tinkamą medžio šaką. Mat jis – gamtos vaikas, todėl šiam pomėgiui niekada gyvo medžio nenaudos, reikia sugebėt rast tinkamą kelmuką. Kai kada miškais dėl jo nukeliaująs ir keliolika kilometrų. Patvarūs paukšteliai išeina iš ąžuolo šakos, tik išdrožti sunkiau, nes labai kietas medis. Tačiau yra išbandęs ir statybinį putplastį, tik po to jį reikia nušlifuoti ir lipalo klijais padengti. Šie drožiniai beveik amžini, niekada nesusigadina, nebijo vandens. O medinius laikas nuo laiko tenka parestauruoti, iš naujo impregnuoti ir perdažyti. Tiesa, dažai šiandien jau ne bėda, visokiausių yra, bet kad išgautų natūralią paukštelio spalvą, juos maišo, eksperimentuoja. Paukštelius gelgaudiškietis sako dažąs iš atminties, retesnius margina užmetęs akį į didžiulę viso pasaulio gyvūnų ir paukščių knygą. Sunkiausia esą išgauti natūralias gamtos spalvas – žalsvas, samanines, pilkšvas.

Paklaustas, koks paukštis jo mylimiausias, nustemba – visi mylimi. Liepsnotoji pelėda, sniegena, kregždutė, margasis didysis genys, sakalas, šarka, kėkštas, kukutis, kovarnis, gervė... Vis dėlto daugiausiai išdrožta gandrų. Matyt, šie dažni sodybų svečiai labiausiai džiugina V. Garkausko širdį.

Kiekvienam darbui reikia daug kruopštumo ir kantrybės, kurios, kaip supratom, jis tikrai turi į valias. Mat daug visokiausių profesijų yra išbandęs. Ir kalviauti moka, ir santechniką išmano, ir elektrinius prietaisus sutaiso, ir radijuką vieną kitą nesunkiai pats susikonstruoja, tik detalių reikia turėti.