Mėgstantiems keliauti atsivėrė dar vienos valstybės sienos – jau visą mėnesį galima gauti nemokamą elektroninę vizą į Kaliningrado sritį (Rusijos Federacijos Respublika). Ar šakiečiams kaimyninė šalis atrodo patraukli? O galbūt ten vykti visiškai neapsimoka? Klausėme tų, kurie jau išbandė šią galimybę.

Žmonės domina viskas

Iš pradžių žmonės Rusijos sprendimą dalinti nemokamas vizas vertino prieštaringai – vieni sakė, kad tokia kelionė yra tėvynės išdavimas,  kiti tvirtino, kad tai puiki proga patiems įsitikinti, jog tvarka Rusijoje (kad ir vienoje iš jos sričių) jau smarkiai pasikeitusi, o pamatyti iš tiesų yra ką.

Vos tik Rusijos ambasada pradėjo dalinti nemokamas elektronines vizas, smalsuoliai kelionėmis į Kaliningradą ėmė domėtis ir Šakių turizmo informacijos centre. Kaip sako šio centro darbuotojai, žmones domina viskas – pradedant vizos įsigijimu, formalumais ir baigiant tuo, ką galima kaimyninėje šalyje pamatyti. Tiesa, iš pradžių internetiniai portalai skleidė informaciją, kad keliautojai susiduria su tam tikrais nepatogumais stovėdami eilėse pasienyje arba nesusikalbėdami su vietiniais pačiame Kaliningrade, nes ten niekas neva nemoka angliškai.

Tad ar tikrai verta „aukotis“ – užsisakyti vizą, pasą, draudimą, susirasti viešbutį ir kęsti pasienio eilėse, susidariusiose dėl to, kad Rusijos pareigūnai be rusų jokia kita kalba nekalba – ir vis dėlto pažiūrėti savo akimis, kas gi įdomaus už tos, dar neseniai buvusios uždaros, sienos?

Kaliningradas – „sumažintas Vilnius“

Prieš porą savaičių Kaliningrade su šeima keturias dienas viešėjęs šakietis Donatas sako, kad tikrai verta ir jokių nepatogumų jis nepatyrė, priešingai, nuostabiai praleido laiką, apžiūrėjo visas lankytinas miesto vietas, pailsėjo puikiai turistams pritaikytuose kurortiniuose pajūrio miestuose, papramogavo ir parsivežė pilnas kišenes pačių Baltijos pakrantėje surinkto gintaro. Kaliningrado miestą keliautojas pavadino „sumažintu Vilniumi“ – esą ten išplėsta ir išpuoselėta visa infrastruktūra, ko tik reikia turistui: lankytini objektai pačiame miesto centre, pigus maistas, kurortas, įspūdingas Gintaro muziejus ir šiltas vietinių bendravimas.

„Kai planavau kelionę, pirmiausia pasidomėjau, kaip geriau nuvykti. Vizą gavome greitai, vos per porą dienų, viešbutį rezervuoti taip pat pavyko greitai, o keliauti nusprendėme per Ramoniškių pasienio punktą, nes girdėjau, kad čia nėra eilių“, – pasakojo Donatas.

Anot pašnekovo, į Karaliaučių galima vykti per tris pasienio punktus, daug kas važiuoja per Sovetską ir Nidą, tačiau jis rinkosi šį, nes dėl už pasienio posto prasidedančių prastesnių kelių pro jį vyksta mažiau turistų.

Iš tiesų, pasak Donato, kelias duobėtas, o vietomis ant jo gali užklysti čia pat besiganantys gyvuliai, tačiau sieną šeima kirto vos per pusvalandį, nes automobilių eilių čia dažniausiai nėra. Išsinuomoję viešbučio kambarį, turistai iš karto suskubo apžiūrinėti žymiausių miesto objektų. Didelį įspūdį poilsiautojams iš Šakių paliko Gintaro muziejus, kuris, anot Donato, pranoksta mūsiškį ir stebina prabanga, taip pat Pasaulio vandenyno muziejus, įkurtas tarp laivų (čia yra galimybė pakliūti į povandeninį laivą-muziejų), Žvejų kaimelis. Taip pat pašnekovo šeimai Kaliningrade patiko ir zoologijos sodas, kuris yra panašaus dydžio kaip Kaune, tik, Donato nuomone, labiau išpuoselėtas.

Sužavėjo ir Baltijos jūros kurortų paplūdimiai – Svetlogorsko mieste specialiai įrengti net kelių kilometrų ilgio pėsčiųjų takai ir puoselėjama poilsio zona. Anot poilsiautojo, mūsų kurortams „toli gražu iki kaimynų lygio“. Dar viena nuostabi patirtis – Donato šeima vaikštinėdama pajūryje čia pat galėjo prisirinkti pilnas saujas gintarų.

Paklaustas, kaip miestas pasitinka turistus, kokios kainos, aptarnavimo kultūra, pašnekovas sako, kad, palyginus su Lietuvos, paslaugų ir maisto kainos yra mažesnės.

„Mes, trijų asmenų šeima, kartą nuėjome į restoraną, nustebome, kai reikėjo sumokėti apie 30 eurų. Viskas pigiau. Ir ne tik restorane“, – dalijosi įspūdžiais šakietis.

Pašnekovas sako, kad užsukę į kavines, parduotuves ar tą patį viešbutį, tikrai nepermokėtume, o bijantiems, kad nesusikalbės, nes vietiniai nemoka anglų kalbos, nėra ko nerimauti – žmonės  malonūs, šilti ir susikalbant problemų nekilo. Visur galima atsiskaityti banko kortelėmis, tiesa, išimtys, kaip ir pas mus, turguose ar smukiose prekybos vietose. Taip pat reikėtų būti atidiems naudojantis mobiliuoju ryšiu ar interneto prieigomis, nes tai brangiai atsieina. Kad pas kaimynus keliauti verta,  turbūt išduoda ir tai, kad Donatas jau rezervavo viešbutį savo žmonos tėvams, kurie pailsėti čia vyks savaitgalį.

Verta užsukti į „Šokantį mišką“

Dar viena keliautoja Rasa sako, kad Kaliningrade su šeima lankėsi vieną dieną, tačiau miestas jau spėjo palikti neišdildomą įspūdį. Šeima ketina vėl čia sugrįžti.

„Labiausiai turbūt patiko Katedra, Žvejų kaimelis, primenantis mūsų Klaipėdą, ir Pasaulio vandenyno muziejus. Ypač sužavėjo galimybė patekti  į povandeninį laivą, laivą-laboratoriją. Įspūdingai įrengti laivai-muziejai“, – dalijosi kelionės įspūdžiais Rasa.

Moteris sako, jog į Karaliaučių su šeima keliavo per Nidą. Pasienio poste, kol pateks pas kaimynus, teko palūkėti kelias valandas, nes buvo didelės automobilių eilės, o pasieniečiai, regis, niekur neskuba, tačiau porą valandų palaukti eilėje dėl tokios kelionės verta.

Pasak keliautojos, turistų pilnas miestas ir be galo daug dėmesio Kaliningrade skiriama gintarui. Jo gaminių daug ne tik pagrindiniame muziejuje, bet ir parduotuvėse, galerijose.

Turistų patogumui mieste pilna kavinukių, restoranų, užeigėlių ir prekybos centrų, o kainos juose „nesikandžioja“. Anot Rasos, visur buvo galima atsiskaityti kortele. Pašnekovės vaikai taip pat buvo sužavėti ten siūlomomis pramogomis bei zoologijos sodu.

Grįždama iš Kaliningrado šeima užsuko pažiūrėti „Šokančio miško“, kuris yra Kuršių Nerijos nacionaliniame parke, tik jau Kaliningrado sričiai priklausančioje teritorijoje. Miške apstu pušų, kurios išsirangiusios ir išsiraičiusios įvairiomis formomis, atrodo, tarsi šoktų. Rasa sako, kad verta pamatyti tą sustingusių „šokėjų“ paveikslą, o pati Kuršių Nerija yra nuostabi kaip ir mūsų pusėje.