Atradusi sąjungą su Dievu ir artimą santykį su Jėzumi Kristumi Eglė Tamulytė-Shaltmira sugrįžo į gimtinę, kur įkūrė „Shaltmiros gyvenimo mokyklą“, kuri susijusi ne tik su menu, bet ir dvasingumu, krikščionybe. D. Pavalkio nuotr.
Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Šiame technologijų ir susvetimėjimo amžiuje, kai žmogus praranda ryšį su žmogumi, su gamta, su Dievu ir savimi, vis daugėja įvairių gyvenimo ir sveikatingumo mokyklų, siūlančių įvairias meno ir jogos terapijas, mokančių gyventi harmonijoje. Grįžusi iš kelionių po pasaulį į gimtąjį Griškabūdį menininkė Eglė Tamulytė, išgarsėjusi Shaltmiros slapyvardžiu, čia įkūrė savo mokyklą. Sekmadienį joje jau vyko pirmosios gyvenimo pamokos.
Šokiruojanti išvaizda slepia jautrią širdį
Sena lietuvių liaudies patarlė byloja: pagal drabužį sutinka, pagal protą palydi. Susitikę su E. Tamulyte-Shaltmira įsitikinome, kokia išmintinga siela slepiasi po jos provokuojančia išvaizda. Buvo be galo įdomu sužinoti, kodėl tokia gabi ir jautri menininkė pasislėpė po savo pačios sukurta kauke.
„Dėmesio dėl išvaizdos sulaukiu nuo paauglystės. Iki 13 metų buvau kaip nematoma, knygų graužikė. Niekas į mane nežiūrėjo. Norėdama į save atkreipti dėmesį, pradėjau rengtis įžūliai, dažytis, kurti meną, provokuoti, – prisiminė E. Tamulytė-Shaltmira. – Galvojau: tiek daug yra žmonių pasaulyje, kad jei neišsiskirsi iš jų, tai nuskęsi toje jūroje ir būsi dar vienas menininkas, kurio darbus apžiūrės tik po mirties. Nusprendžiau jos nelaukti. Savo šokiruojančia išvaizda ir susikurtu stiliumi man pavyko atkreipti žmonių dėmesį. Net pradėjau daryti ant savęs tatuiruotes ir tapau gyvu, vaikščiojančiu paveikslu.“
Pasak jos, kiekvienas simbolis ant kūno turi savo prasmę. Pavyzdžiui, ant vienos rankos ištatuiruotai meno kritikei ant pečių išaugusios dar dvi galvos, kaip velnio ir angelo, kad galėtų patarti. Ant kitos rankos – mažas vidinis vaikas, kuris atsirado, kai buvo sužeista siela. Jis rankose laiko kepurytę su sparnais lyg norėtų skristi. Tai reiškia, kad ir kas gyvenime benutiktų, reikia nenuleisti rankų. Beje, ant merginos kūno ištatuiruotos ir trys žiurkės. Jos simbolizuoja žmogaus ego. Kad jį pažabotų, vieną žiurkę pririšo už uodegos prie kojos piršto, tikėdama, kad ši aukščiau neužlips. Tačiau kuo aukščiau menininkė kilo karjeros laiptais, tuo labiau ego augo, todėl bebūnant Berlyne antra žiurkė „užlipo“ ant blauzdos, o kai E. Tamulytė-Shaltmira pasiekė Meksiką, ant jos kūno atsirado ir trečioji, įsitaisiusi ant galvos. Pastaroji užsiauginusi ir antrą galvą.
„Kadangi ego užlipo ant mano galvos, turėjau transformuotis. Todėl ta žiurkė (angliškai RATS) persivertė į žvaigždę (angliškai STAR), iš pilkos spalvos tapo auksine. Tai atsitiko šių metų gegužės mėnesį, kai vyko Mėnulio užtemimas Skorpiono ženkle. Šis ženklas simbolizuoja transformaciją, prisikėlimą, tarsi feniksas pakyla iš pelenų. O aš ir esu Skorpionas“, – pasakojo menininkė.
Įkūrė gyvenimo mokyklą
E. Tamulytė-Shaltmira prasitarė, kad kaip tik tuo metu ji patyrė didelį sukrėtimą – išdavystę asmeniniuose santykiuose.
„Jaučiausi taip, lyg būčiau numirusi. Kažkur dingo mano ankstesnis gyvenimas, charakteris, laiko suvokimas. Supratau, kad vietoj to, jog egoistiškai siekčiau menininkės karjeros, aš turiu daryti ką nors nesavanaudiško, pavyzdžiui, grįžti atgal į savo šalį ir užsiimti edukacijomis, dalintis su žmonėmis savo patirtimi, emocijomis ir kitais gerais dalykais. Tam reikėjo paleisti daug klaidingų įsitikinimų, fantazijų, keistų norų, todėl pasikeičiau ir vizualiai, nes reikėjo tą naštą nusimesti. Aš nusikirpau plaukus, juodus drabužius pakeičiau baltais. Norėjau parodyti tą pokytį ne tik viduje, bet ir išorėje“, – atviravo menininkė.
Griškabūdietė pasakojo, kad rašydama magistro darbą šių metų gegužę pasiekė mistinę nušvitimo būseną ir atrado sąjungą su Dievu, artimą santykį su Jėzumi Kristumi. Todėl šis sugrįžimas leido jai gimtame miestelyje organizuoti edukacinę meno terapiją, kuri labai susijusi su dvasingumu ir krikščionybe. Ne veltui doktorantūros darbui pasirinko temą „Krikščionybė ir moterys“.
„Galbūt todėl man kilo idėja Griškabūdyje sukurti mano pirmąją meno terapijos mokyklą, kurioje savo patirtimi su vietiniais pasidalytų menininkai iš užsienio šalių. Čia būtų propaguojama sveika gyvensena, sveika mityba, organizmo išsivalymas. Tai būtų galima jaunimui pasiūlyti kaip alternatyvą ne save žaloti kažkokiomis medžiagomis, o įdomiai praleisti laiką su įdomiais žmonėmis, kurti, filmuoti, piešti“, – mintimis dalijosi E. Tamulytė-Shaltmira.
Pasak griškabūdietės, tikriausiai gyvenimo mokykla pirmiausiai skirta jai pačiai, o po to kitiems. Nėra lengva, tačiau svarbiausia – nesustoti. Aišku, kiekvieno kelyje atsiranda žmonių, kurie nori sustabdyti, pakritikuoti, pajuokti, tačiau kai sieki užsibrėžto tikslo, niekas nesustabdys. E. Tamulytės-Shaltmiros nuomone, kai pats esi laimingas, tai kitų nekritikuoji, nes esi užsiėmęs kuo kitu, o tiems, kurie kritikuoja, realiai trūksta ir meilės, ir džiaugsmo, dėl to juos erzina ir piktina, kad kiti laimingi. Tačiau jeigu jie padarys sprendimą sau padėti, gali ateiti į „Shaltmiros gyvenimo mokyklą“.
Iš tiesų, mokyklos sukūrimas buvo iš dalies ir E. Tamulytės-Shaltmiros mamos, dirbančios matematikos mokytoja, idėja. Ji visada sakė, kad vaikus reikia mokyti ne tik matematikos, bet ir gyvenimo. Todėl menininkė pakvietė mamą tapti asociacijos „Shaltmiros gyvenimo mokykla“ steigėja. Išeitų, mokykla užregistruota mamos ir dukros iniciatyva.
Savo kelią pasirinko ne iš karto
Baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją E. Tamulytė-Shaltmira pasirinko grafikos ir iliustracijos studijas Vilniaus dailės akademijoje, tačiau pasak jos, nuėjimas į meną buvo didelė drama. Pašnekovė prisiminė, kad kai pirmoje klasėje reikėjo rašyti, kuo norėtų būti užaugusi, parašė, kad taps mokytoja, kaip ir mamytė. Tačiau netrukus šias svajones pakeitė noras studijuoti mediciną, psichologiją, po to – fiziką, chemiją ir net biochemiją. Vienu metu ji svajojo dirbti net odontologe. Kai gimnazijoje reikėjo apsispręsti, kuriuo keliu eiti, griškabūdietė blaškėsi tarp profilių, nes niekaip negalėjo pasirinkti. Vieną dieną ji norėjo studijuoti meną, o kitą – mediciną, tad piešimą pasirinko vos ne paskutinę apsisprendimo minutę.
„Žmogaus išsilavinimas turi būti visapusiškas, todėl reikia sujungti visas sritis, kad išmanytum ir su skirtingais žmonėmis galėtum pakalbėti ir apie kvantinę fiziką, ir apie perskaitytas knygas, ir apie meno istoriją. Aš supratau, kad studijuodama meną save galėsiu išreikšti per daugybę dalykų“, – neabejojo E. Tamulytė-Shaltmira.
Po transformacijos menininkė atsisakė juodos spalvos. Jos darbuose atsispindi asmeninės evoliucijos istorija, geltonos, oranžinės, rausvos spalvų švytėjimas, mokymasis jas suvaldyti.D. Pavalkio nuotraukos.
Ir taip yra iš tiesų. Paskutiniuose jos darbuose tarsi atsispindi jos asmeninės evoliucijos istorija: viename paveiksle ji dar tik embrionas kiaušinyje, o kitame pavaizduotas gimimas. Menininkė pasakojo, kad jai labai sunku atsisakyti juodos spalvos, todėl tenka eksperimentuoti. Pasirodo, kai kuri juodai baltą grafiką, viskas aišku, o kai renkiesi spalvas, jas reikia mokytis suvaldyti. Geltonos, oranžinės, rausvos spalvos, švytinčios prie specialių lempų, į jos kūrybą ir gyvenimą įneša daugiau gyvybės ir džiaugsmo.
Tai, ką išgyveno keliaudama po pasaulį, gyvendama Berlyne, Londone, Niujorke, Paryžiuje, Romoje, Atėnuose, Amsterdame, Los Andžele, Las Vegase, Majamyje, Bogotoje, Meksiko mieste, taip pat Kanarų salose, Serbijoje, Švedijoje bei Šveicarijoje, šiuo metu menininkė bando išjausti ir išsakyti savo dainose – ruošia du vinilinius solo albumus. Be to, visą sukauptą patirtį ji planuoja sudėti ir į savo studijų darbus, į knygas, kurias ateityje tikisi išleisti. Savo gyvenimo mokykloje ji laukia bendraminčių – žmonių, kurie ieško sveiko gyvenimo būdo, santykio su Dievu ir su savimi.
Griškabūdietė pasakojo, kad rašydama magistro darbą šių metų gegužę pasiekė mistinę nušvitimo būseną ir atrado sąjungą su Dievu, artimą santykį su Jėzumi Kristumi. Todėl šis sugrįžimas leido jai gimtame miestelyje organizuoti edukacinę meno terapiją, kuri labai susijusi su dvasingumu ir krikščionybe. Ne veltui doktorantūros darbui pasirinko temą „Krikščionybė ir moterys“.
„Galbūt todėl man kilo idėja Griškabūdyje sukurti mano pirmąją meno terapijos mokyklą, kurioje savo patirtimi su vietiniais pasidalytų menininkai iš užsienio šalių. Čia būtų propaguojama sveika gyvensena, sveika mityba, organizmo išsivalymas. Tai būtų galima jaunimui pasiūlyti kaip alternatyvą ne save žaloti kažkokiomis medžiagomis, o įdomiai praleisti laiką su įdomiais žmonėmis, kurti, filmuoti, piešti“, – mintimis dalijosi E. Tamulytė-Shaltmira.
Pasak griškabūdietės, tikriausiai gyvenimo mokykla pirmiausiai skirta jai pačiai, o po to kitiems. Nėra lengva, tačiau svarbiausia – nesustoti. Aišku, kiekvieno kelyje atsiranda žmonių, kurie nori sustabdyti, pakritikuoti, pajuokti, tačiau kai sieki užsibrėžto tikslo, niekas nesustabdys. E. Tamulytės-Shaltmiros nuomone, kai pats esi laimingas, tai kitų nekritikuoji, nes esi užsiėmęs kuo kitu, o tiems, kurie kritikuoja, realiai trūksta ir meilės, ir džiaugsmo, dėl to juos erzina ir piktina, kad kiti laimingi. Tačiau jeigu jie padarys sprendimą sau padėti, gali ateiti į „Shaltmiros gyvenimo mokyklą“.
Iš tiesų, mokyklos sukūrimas buvo iš dalies ir E. Tamulytės-Shaltmiros mamos, dirbančios matematikos mokytoja, idėja. Ji visada sakė, kad vaikus reikia mokyti ne tik matematikos, bet ir gyvenimo. Todėl menininkė pakvietė mamą tapti asociacijos „Shaltmiros gyvenimo mokykla“ steigėja. Išeitų, mokykla užregistruota mamos ir dukros iniciatyva.
Savo kelią pasirinko ne iš karto
Baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją E. Tamulytė-Shaltmira pasirinko grafikos ir iliustracijos studijas Vilniaus dailės akademijoje, tačiau pasak jos, nuėjimas į meną buvo didelė drama. Pašnekovė prisiminė, kad kai pirmoje klasėje reikėjo rašyti, kuo norėtų būti užaugusi, parašė, kad taps mokytoja, kaip ir mamytė. Tačiau netrukus šias svajones pakeitė noras studijuoti mediciną, psichologiją, po to – fiziką, chemiją ir net biochemiją. Vienu metu ji svajojo dirbti net odontologe. Kai gimnazijoje reikėjo apsispręsti, kuriuo keliu eiti, griškabūdietė blaškėsi tarp profilių, nes niekaip negalėjo pasirinkti. Vieną dieną ji norėjo studijuoti meną, o kitą – mediciną, tad piešimą pasirinko vos ne paskutinę apsisprendimo minutę.
„Žmogaus išsilavinimas turi būti visapusiškas, todėl reikia sujungti visas sritis, kad išmanytum ir su skirtingais žmonėmis galėtum pakalbėti ir apie kvantinę fiziką, ir apie perskaitytas knygas, ir apie meno istoriją. Aš supratau, kad studijuodama meną save galėsiu išreikšti per daugybę dalykų“, – neabejojo E. Tamulytė-Shaltmira.
Po transformacijos menininkė atsisakė juodos spalvos. Jos darbuose atsispindi asmeninės evoliucijos istorija, geltonos, oranžinės, rausvos spalvų švytėjimas, mokymasis jas suvaldyti.D. Pavalkio nuotraukos.
Ir taip yra iš tiesų. Paskutiniuose jos darbuose tarsi atsispindi jos asmeninės evoliucijos istorija: viename paveiksle ji dar tik embrionas kiaušinyje, o kitame pavaizduotas gimimas. Menininkė pasakojo, kad jai labai sunku atsisakyti juodos spalvos, todėl tenka eksperimentuoti. Pasirodo, kai kuri juodai baltą grafiką, viskas aišku, o kai renkiesi spalvas, jas reikia mokytis suvaldyti. Geltonos, oranžinės, rausvos spalvos, švytinčios prie specialių lempų, į jos kūrybą ir gyvenimą įneša daugiau gyvybės ir džiaugsmo.
Tai, ką išgyveno keliaudama po pasaulį, gyvendama Berlyne, Londone, Niujorke, Paryžiuje, Romoje, Atėnuose, Amsterdame, Los Andžele, Las Vegase, Majamyje, Bogotoje, Meksiko mieste, taip pat Kanarų salose, Serbijoje, Švedijoje bei Šveicarijoje, šiuo metu menininkė bando išjausti ir išsakyti savo dainose – ruošia du vinilinius solo albumus. Be to, visą sukauptą patirtį ji planuoja sudėti ir į savo studijų darbus, į knygas, kurias ateityje tikisi išleisti. Savo gyvenimo mokykloje ji laukia bendraminčių – žmonių, kurie ieško sveiko gyvenimo būdo, santykio su Dievu ir su savimi.
Mindaugas iš Zapyškio:
