Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms skubame ne tik prie artimųjų kapų, bet ir prisijungiame prie įvairių akcijų – tvarkome apleistas kapinaites, lankome partizanų, paaukojusių gyvybę už Lietuvos laisvę, žūties vietas, prisimename tremtinius. Tomis dienomis kapai skęsta gėlėse ir žvakių šviesoje. Visa tai darome perimdami tradicijas iš tėvų ir senelių, neretai net nesusimąstydami apie tikrąją šios dienos  prasmę.

 

Pasak Šakių dekanato dekano kanauninko Donato Jasulaičio, lapkričio 1-ąją švenčiame Visų Šventųjų dieną , kuri mus sutelkia ir atskleidžia tikruosius gyvenimo žemėje tikslus: per tikrąsias vertybes – tikėjimą ir meilę – laimėti Amžinybę ten, kur Dievas ir Dangaus šventieji. O lapkričio 2-oji – Vėlinės – jokia šventė. Dvasininko teigimu, tai diena, kuri sugrąžina mus iš Dangaus siekimo į Žemę, kur kovojame su dvasine ir fizine mirtimi. Jis pabrėžė, kad jei dvasinę mirtį ir galime nugalėti – per meilę ir gerus darbus išlikdami žmonių atmintyje, tai fizinės mirties įveikti nė vienas negalime. Būtent ši diena sugrąžina į realybę, kad kiekvienas savo gyvenimą užbaigsime, kai ateis laikas, kurį žino tik Dievas.

Ne lenktynės, o mirusiojo pagerbimas

Šiais vartotojiškais laikais vis rečiau susimąstome, kad svarbiausia ne kapų puošimas, ne lenktynės, kieno gražesnės ar brangesnės gėlės ir žvakės, o mirusiojo prisiminimas ir pagerbimas. Šiuo metu prekybos centrai ir turgeliai perkrauti kalnais įvairiausių dydžių žvakių ir dirbtinių gėlių. Iš gyvų gėlių populiariausiomis išlieka chrizantemos ir viržiai. Dažnai tenka pastebėti, kad daugelis perka žvakes pakais, neskaičiuodami. Vertėtų prisiminti, kad tai, ką padedame ant kapo, vėliau išmetame. Visame pasaulyje kapinės laikomos vienu didžiausių aplinkos taršos šaltinių ir aplinkosaugininkai nuolat suka galvą, kaip tą taršą sumažinti.

Siūlo natūralias kompozicijas

Tam pritaria ir šakiečiai floristai. Floristikos salono „Žiedų galerija“ savininkė Daiva Bublaitienė siūlo neapkrauti artimųjų kapų akį rėžiančiomis dirbtinėmis gėlėmis, rinktis nedideles kompozicijas iš natūralių, gamtoje randamų priemonių – šakelių ar visžalių augaliukų. Visos formos ir kompozicijos turi prasmę. Pavyzdžiui, kryžius yra pagrindinis krikščionybės simbolis ir lydi kiekvieną iš mūsų per gyvenimą, pagalvėlė simbolizuoja harmoniją, ramybę, juk net į kitą pasaulį iškeliaujame su ja, širdelė – meilę, o vainikas – amžinybę.

„Reikėtų rinktis labiau žemiškas, ramias spalvas. Svarbiausia – neperspausti“, – sako D. Bublaitienė, kviesdama išlikti draugiškus gamtai, juk didžiausias pagerbimas – tai ne gėlės ir ne žvakių gausa, o prisiminimas ir malda.

Aplinką turime tausoti

Pasak D. Jasulaičio, žmonės bando iš gausybės žvakių indelių ir gėlių kurti kompozicijas, lyg čia būtų kokia vertybė, kas iš tiesų nei gera, nei dera. Ypač su aplinka, kurią turėtume tausoti.

„Kiekvienas privalome susimąstyti, ką po savo gyvenimo paliksime ateities kartoms – galimybę džiaugtis išsaugota neužteršta gamta, jausti dėkingumą išėjusiems, kurie mokėjo gyventi su gamta ir perduoti nesugriautą ir nepažeistą“, – kalbėjo dvasininkas, primindamas, kad tai šiandien akcentuoja ir Popiežius Pranciškus.

D. Jasulaitis pabrėžė, kad viskas, kas žemiška, kas labai gražu ir džiugu, yra skirta mums, gyviesiems, o ne mirusiems. Jiems turėtų būti skirta šv. Mišių auka, mūsų susikaupimas ir malda. Dvasininko manymu, ant kapo užtektų iš širdies padėto kuklaus gėlės žiedelio ir natūralios žvakelės, geriau visai be jokio plastmasinio ar stiklinio indelio, ji išreikštų mūsų meilę ir būtų reikšmingesnė už kalnus žvakių, didžiausias ir brangiausias gėlių kompozicijas.

Uždega atminimo žvakutes

Džiugu, kad mūsų rajone prigijo iniciatyva prieš lapkričio 1-ąją sutvarkyti apleistus kapus, uždegti po žvakutę ant bevardžių kapų, kurių niekas neaplanko. Jau septinti metai rajone organizuojama pilietinė akcija „Uždek žvakutę Zanavykijos partizanams“. Jos organizatorė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė sako, kad „idėja kilo lankant artimųjų kapus ir pastebėjus Atminimo ženklus, kryžius partizanams, prie kurių nebūdavo nei žvakelės, nei gėlytės“.

„Nusprendėme, kad partizanų žūties vietos ir kapai neturėtų taip atrodyti per šventes, – pasakojo mūsų kraštietė, kuri iš pradžių juos tvarkydavo su savo šeima, o vėliau per draugus ir pažįstamus šią akciją pradėjo organizuoti visoje Lietuvoje.

Pasak jos, šios akcijos tikslas nėra masiškumas ar pompastiškumas, svarbu, kad visas rajonas būtų aplankytas. R. Duobaitė-Bumbulienė džiaugiasi, kad žmonių susidomėjimas auga ir visoje šalyje atsiranda panašių iniciatyvų, kad neliktų tamsių ir tuščių kapų.