Aštuonios statinės aukso arba aštuoni milijonai auksinų – tokia XVII amžiaus investicija į Pažaislio kamandulių vienuolyną! Iš tiesų tikslios sumos, kiek išleista vienuolyno statyboms, niekas ir po šiai dienai nežino. Šiandien žvelgiant į Pažaislio šedevrą nublanksta visas pasaulio auksas, visi milijonai...

Atokiame miške, ant Pažaislio kalno pastatytas sakralinis kompleksas – vienas gražiausių brandžiojo baroko perlų ir pavyzdžių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės bei Rytų Europoje. Didiko pasirinkta vieta tais laikais sukėlė daugybę spėlionių ir apipynė vienuolyną įvairiausiomis legendomis. Pasakojama, kad kancleris, išvargintas karų, niokojusių Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sumanė pastatyti šventovę ramioje vietoje. Taip tikėdamasis, kad vienuoliai savo maldomis išprašys Dievo malonės ir pagaliau įsiviešpataus taika. 1660 m. LDK kancleris raštu kreipėsi į Kamandulių ordino vyresnybę Romoje, pasižadėdamas finansuoti bažnyčios ir vienuolyno statybas. Netrukus gavęs aukščiausių bažnyčios vadovų sutikimą ir palaiminimą, su dviem Krokuvos Bielianų kamandulių vienuoliais ir architektu išsirinko nuostabiai vaizdingą miško vietovę netoli Kauno – Pažaislį. Nupirkęs ją iš Kauno žemės teisėjo Samuelio Oborskio pavadino Ramybės-Taikos kalnu (Mons Pacis). Nenusakomo grožio įspūdingąjį sakralinį šedevrą kūrė geriausi bei garsiausi Italijos menininkai. Apie ansamblio grožį ir prabangą sklido garsas per visą šalį ir už užjūrio, jo statyboms sunaudota daugiausiai marmuro.

 

 Fundatorius Kristupas Zigmantas Pacas nuo pat pradžių statomoje bažnyčioje numatė savo šeimos mauzoliejų, kuris buvo įrengtas po prieangiu taip išreiškiant nuolankumą Dievui. 1664 m. įvyko iškilmingas akto pasirašymas ir vienuolyno fundacija, o 1667 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo. LDK kancleris mirė neužbaigęs šventovės statybų 1684 m. Pradėtus ir nebaigtus darbus toliau tęsė jo giminaitis – Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas. Tik apie 1696 m. baigta bažnyčios statyba, kurią 1712 m. konsekravo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis.

Daugiau nei tris šimtmečius dramatiškas istorijas menančiame vienuolyno ansamblyje įspausti ne tik karų, gaisrų, įvairių dvasingumo tradicijų pėdsakai, bet ir paties Švedijos karaliaus Karolio XII batų žymė. Pasakojama, žymė ir po šimto metų dar buvo matoma, nes vienuoliai jos tyčia neplovė, kad galėtų papasakoti istoriją atvykėliams.

Na, o legendų, pasakojimų apie Pažaislio vienuolyno ansamblį, jo fundatorių Kristupą Zigmantą Pacą, bei ten gyvenusius vienuolius tikrai netrūksta. Jie laikėsi be galo griežtos šv. Benedikto regulos. Kamanduliams buvo draudžiama valgyti mėsą ir, kaip teigiama, tarpusavyje bendrauti. Sutikę vienas kitą teištardavo „memento mori“ (atmink, kad mirsi), miegodavo savo atskirose celėse karstuose, po galva pasidėję plytą. Bėgant metams Pažaislio vienuolynas restauruojamas, pastatoma daug pagalbinių pastatų. Kaip tyčia pasibaigus restauracijai, 1755 m. įtrenkęs žaibas sunaikina stogo dangą, apgadina biblioteką bei kitas patalpas. 1812 m. vienuolyną apiplėšia prancūzų kariuomenė, 1831 m. caro Nikolajaus I įsakymu vienuolynas uždarytas, kamanduliai ištremti į Mogiliovo vienuolynus, jų turtas konfiskuotas. Taip Pažaislyje įkuriamas stačiatikų vienuolynas, kuris veikė iki 1915 m. Netrukus Pažaislio ansamblyje įsikurė kaizerinės vokiečių kariuomenės ligoninė (1917–1918 m. ). Vienuolynas buvo nusiaubtas: nuplėštas žalvarinis stogas, išdaužyti langai, išgrobstyti ir išgabenti dailės kūriniai. Metų tėkmėje kuo tik jis nepabuvojo... Pokario metais – archyvu, senelių namais, vėliau – psichoneurologine ligonine, 1967–1992 m. vienuolyne veikė Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Besigrožėdama marmuro menėmis, daugiau nei 350 metų senumo freskomis, lipdiniais, aš dar vis nesugebu blaiviai suvokti, koks didingas buvo praeitų šimtmečių žmogus. Žmogus, galėjęs sukurti protu nesuvokiamą šventumą menui, grožiui, istorijai...

Jolanta Garkauskaitė