Nuo vasario 1 d. Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigas eina Eglė Plančiūnienė. Tad ir kalbamės su naująja pavaduotoja, kokios nuotaikos ją lydi pirmomis dienomis darbe bei kaip ji apskritai žvelgia į jai dar gana naują sritį. Tiesa, iškart patikslina, kad nors kai kur nebijo savęs įvardinti žalia, bet kultūros aplinka ir joje dirbantys žmonės jai tikrai pažįstami.

Pristatant E. Plančiūnienę jos nepažįstantiems galima paminėti, kad pastaruoju metu, konkrečiau, daugiau nei ketverius metus ji dirbo Užimtumo tarnyboje ir pripažįsta, jog darbe jautėsi tvirtai stovinti ant kojų. Paskutiniais metais ji važinėjo į darbą Kaune, prieš tai darbavosi karjeros pasirinkimo klausimais Šakiuose ir darbas su jaunimu jai išties buvo malonus. Apskritai apie buvusį darbą ji atsiliepia tik gerai ir sako, jog tai didžiulė ir stipri darbinė mokykla.

„Užimtumo tarnyba – nuolat kintantis mechanizmas, dabar vėl gana stambūs pokyčiai planuojami ir tai labai gerai. Aš įsivaizduoju, kad kiekviena įstaiga turi atitikti tos dienos aktualijas, realijas ir funkcijas, nes gyvenimas greitai keičiasi. Negali įstaiga dirbti taip pat, kaip prieš dešimt metų“, – mintimis dalijasi pašnekovė ir priduria, kad didžiuojasi ir žavisi buvusia įstaiga bei tuo, kaip ji sėkmingai susitvarkė su per karantiną užklupusiais iššūkiais. Tiksliau, net ne iššūkiais, bet gaisrais, nes, kaip sako pati E. Plančiūnienė, šiai įstaigai paskutiniu metu buvo numetami gesinti vis nauji gaisrai.

Tad kyla klausimas, jeigu veikla buvo miela ir viskas klostėsi palankiai, kodėl moteris, beje, dar anksčiau 11 metų vadovavusi Turizmo ir informacijos centrui, nusprendė nerti į naujus vandenis ir dalyvauti konkurse Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigoms užimti?

„O kodėl ne?“ – klausimu į klausimą atsako E. Plančiūnienė ir patikina, kad jai vienoje srityje buvo tiesiog ankštoka, jautė vidinį šauksmą.

Ji atvirauja, kad save matė šioje vietoje, su skyriumi, sako, turėjusi daug glaudžių darbų ir niekada nuo tos srities nebuvo nutolusi. Galų gale, tikina vedėjo pavaduoja, ne į kokią šilumos įmonę dirbti ėjo, o ankstesnių darbų patirtys taip pat gana glaudžiai persipynusios su dabartiniu darbu – dirbo su žmonėmis ir žmonėms.

Žinoma, pirmiausiai būta svarstymų, kam jai pačiai to reikia, ką ji gali duoti, juk ir kvalifikacinius reikalavimus atitikti reikėjo, ir konkursą laimėti.

„Nėra taip, kad šovė į galvą ir einu. Tai sritis, kurioje ir kompetencijų turiu“, – sako E. Plančiūnienė ir į klausimą, tai ką gi ji gali duoti šiam skyriui, vardija, jog pirmiausiai save, savo patirtį, asmenines savybes, žinias, kompetencijas.

Be to, ji jaučiasi pakankamai subrendusi ir užaugusi asmenybė, galinti imtis rimtų darbų. Kultūroje, saviveikloje nuolat buvo ir jos tėvai, giminaičiai, kultūriniame gyvenime sukasi sūnus (yra grupės „Mėlyna“ narys), kaip vartotoja kultūroje dalyvavo ir ji pati, tad įsitikinusi, kad kultūra  yra ir giminės šaknyse.

Galų gale ir pati aplinka, ir žmonės yra gerai pažįstami, džiaugiasi draugišku kolektyvo priėmimu, aplinkinių palaikymu – nesulaukė nė vieno nepalaikančio komentaro ar žinutės. Priešingai – būta palaikymo ir paskatinimo.

Žinoma, iššūkių laukia ne vienas, tačiau moteris jų nebijo. Kaip ir nebijo pripažinti, jog kai kur dar yra žalia. Sutinka, kad gana sunku ateiti į tą lauką, kuriame kartelė iškelta išties aukštai, už save kalba buvusios vedėjos Augenijos Kasparevičienės, pavaduotojos Aurelijos Papievienės indėlis, o kai kurie renginiai, pripažįsta E. Plančiūnienė, rajoną yra kilstelėję į aukštumas. Natūralu, kad ir iš naujosios vedėjo pavaduotojos bus nemažai tikimasi, ir E. Plančiūnienė tai puikiai supranta.

Tačiau iškart priduria: „Aš nesu ankstesni žmonės. Aš esu aš. Man pavyks kažkaip kitaip, mano bus tikriausiai kita koncepcija.“

„Na ir kas kad sunku. Nereikia to bijoti. Reikia laiko. Net ir renginiai, apie kuriuos mes kalbame (festivalis „Beatričės vasaros“, Kalbos diena), tiems žmonėms neatėjo nei pirmais, net antrais, galbūt net penktais metais. Dabar turbūt aš apsilipinsiu jau esamais darbais bei reikalais, pirmiausiai susidorosiu su jais... Pažiūrėsime, kiek yra laisvės, galimybių saviraiškai, juk tai savivalda, galų gale ir įgaliojimų kiekis ribotas, ne mano sprendimai lemiami“, – tikina pašnekovė, vaizdžiai apibūdindama, jog dabar ji dar tik sklaido rūką.

Tad pirmiausiai ketina susipažinti su esama padėtimi, resursais, žmonėmis, išsiaiškinti, ką jie turi savyje, kokia jų motyvacija. Tačiau ji neabejoja, kad reikalingi ne tik anšlaginiai renginiai, bet ir nedideli renginukai, kurie ypač svarbūs vietinėms bendruomenėms. Nors galbūt ne pati geriausia  išeitis, bet pasidžiaugia, kad kitais pavidalais kultūrą padėjo atrasti ir pandemija, atsivėrė kitokios, dažnam iki šiol neišbandytos ir nepatirtos galimybės – nuotoliniai festivaliai, renginiai, ekskursijos.
„Kultūra neišnyko. Žinoma, emocija ne ta pati, bet geriau nei nieko“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

O kas pačiai E. Plančiūnienei yra kultūra?

„Kultūra visas tavo akiratis, tavo atitrūkimas nuo čebatų perkeltine prasme“, – sako naujoji Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja, pasirengusi kiek įmanoma susipažinti ir išmanyti švietimo sritį, nes, kaip bebūtų, skyrius bendras, nors jos pagrindinė vaga – kultūra.

Na, o laisvalaikiu ji mėgsta, tiksliau, netgi laiko būtinybe, judėjimą dviračiu, pėsčiomis, neatsiejama gyvenimo dalis – kelionės, gastronomija, kinas, skaitymas.