Į savo tėvukų namus Draugystės gatvėje Lukšiuose dailininkė Adelė Liepa Kaunaitė persikėlė gyventi prieš metus, čia ji susikūrė tikrą ramybės oazę, apsupta augintinių, prieš mėnesį įkūrė profesionalaus meno „Mėnulio galeriją“. Ateityje menininkė nori čia mokyti vaikus dailės bei keramikos.

Šiandien važiuojant per Lukšius Draugystės gatve, į akis krenta namas mėlynai nudažytomis langinėmis ir ant namo sienų užkabinti didžiuliai paveikslai. Užėjus į sodybos kiemą, pasitinka besišypsanti šeimininkė A. L. Kaunaitė. Čia ant namo sienos ryški iškaba „Mėnulio galerija“. Tiesa, nuo šeimininkės neatsitraukia jos augintinis – keturiolikos metų Notis, kuris keletą kartų amteli, bet greitai nurimsta, greta laksto mažesnė augintinė Kira, anot Adelės Liepos, greičiausiai kažkas Lukšiuose šunelį išmetė, o ji priglaudė.

Sodyboje Adelė Liepa Kaunaitė įkūrė profesionalaus meno galeriją „Mėnulio galerija“, ant namo neseniai pakabino ir naują iškabą.

Teiraujamės, iš kur pavadinimas „Mėnulio galerija“?

„Aš jau dešimt metų fotografuoju paveikslus po atvirumu dangumi, juos mato mėnulis arba mėnulyje gyvenantys. Todėl ir galerija Mėnulio“, – apie galerijos pavadinimą dėsto Adelė Liepa.

Nors kieme daugiau žmonių nėra, tačiau nuo ūkinio pastato sklindantys žodžiai „Labas“, „Ką veiki“, „Kira, negalima“, „Žalgiris“, „Lietuva“ šiek tiek sutrikdo. Pasirodo, tai Adelės Liepos prijaukintas juodasparnis kovas moka pasisveikinti, kartoja kai kuriuos žodžius. Sako radusi paukštį išmestą iš lizdo, užsiaugino, vadina Mažiuku, su juo keliauja po parodas Vilniuje, važiavo į Palangą.

„Kovas gyvena apie 30 metų, tai žiūrėkit, po kelerių metų jis dar himną sugiedos. Kartais gal ir kaimynus sunervuoja, kai anksti ryte pradeda šnekėti – „labas, labas, ką veiki“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad paukštį per Velykas vėjo gūsis nubloškė iš kiemo, surado pasiklydusį prie Lukšių ežero.

Menininkės virtuvė virtusi maža galerija, čia kabantys paveikslai dera ir su močiutės paliktais senais baldais. D. Pavalkio nuotr.

Namo šeimininkė parodo ir laikomus ūkinio pastato pastogėje aukštaskraidžius balandžius, jų dvylika.

„Radau ant kelio sužeistą žieduotą balandį, grąžinau savininkui į Griškabūdį, tai jis ir dar jo draugas padovanojo daugiau balandžių“, – pasakoja A. L. Kaunaitė.

Po kiemą vaikšto povas, du kalakutai, keletas vištų, atropoja du bebrai, į letenas pasiėmę kramsnoja šeimininkės paduotą batono riekelę.

„Per Kūčias kalakutą atsinešiau į kambarį, pasidėjau ant stalo, buvo linksma, vėl paleidau“, – šmaikštauja jaunoji menininkė, kurios namo vidus primena meno galeriją: virtuvės sienos nukabinėtos paveikslais, grafikos darbais, išdažytos lubos, ant palangės stiebiasi pomidorų, pipirų, vynuogių daigai, virš krosnies vaistažolių ryšulėliai. Kito kambario lubos taip pat nudažytos – čia mėlyno dangaus motyvas, šviečiantys žvaigždynai, pačios padarytose lentynose sudėtos knygos, kambario kampe – zelikis. Kitas kambarėlis – patalpa, kur gimsta Adelės Liepos paveikslai, dar vienas kambarys – svečiams apsistoti.

Dar vienas sodybos gyventojas – kalbantis kovas. D. Pavalkio nuotr.

Menininkė arbatos pakviečia išgerti kieme, puodelius dedam ant stalo – medinės statinės, uždengtos stiklo gabalu. Pasakoja, kad sodyboje iškabinti ant sienų, tiesiog paremti į medžius patys naujausi jos sukurti darbai, nutapiusi apie šešiolika, dar planuoja nutapyti dešimt. Parodą pavadinimu „Tylos miestas“ planuoja liepą surengti Vilniaus rotušėje, beje, prieš išvežant darbus, greičiausiai dar pakvies į tikrąjį „Mėnulio galerijos“ atidarymą gegužės viduryje.

„Šakiuose nėra tinkamos erdvės, kur galima eksponuoti didesnius darbus, sakau – reikia čia atidaryti tokią vietą... Prisikviesim žmonių, išsikepsim šašlykų, bus faina gal ir su kaimynais susipažinti. Kartais kaimynas kaimyno nepažįsta“, – sako Adelė Liepa ir prasitaria apie ateities planus – sodyboje norėtų rengti edukacijas, mokyti tiek vaikus, tiek suaugusius tapybos, keramikos. Sako, kai jos namuose nebus, galerijos lankytojai galės laisvai vaikščioti, sodybos gyventojus apžiūrėti, morką bebrui nunešti.

Pokalbio pabaigoje pašnekovė pakviečia pasivaikščioti po naujai kuriamą sodą, čia pasodinusi slyvų, abrikosų, persikų, eglių, o į kelias senas obelis įkėlusi inkilus paukščiams. Čia ir medžiai akis turi, ir akmenys svajoja...

Adelė Liepa sako dieną prižiūrinti sodybą, o iki nakties tapo. Trisdešimtmetė menininkė savo pasirinkimą įsikurti kaime aiškina taip: „Vilniuje savaitę pabūni ir nori grįžti į Lukšius...“