Zyplių dvaro arklidžių galerijoje atidaryta griškabūdiečio, medžio drožėjo Eirimo Martūno jubiliejinė darbų paroda „Kai rankos niežti...“. Tautodailininkas kuria ir kankles, todėl renginyje skambėjo kanklių melodijos, pasveikinti atvyko ir nuoširdžius linkėjimus išsakė kolegos ir draugai.

E. Martūnas gimęs Balbieriškyje (Prienų r.), bet gyvenimo kelias atvedė į Griškabūdį. Vyras dirba technologijų mokytoju Sintautų ir Kidulių pagrindinėse mokyklose, Marijampolės suaugusiųjų ir jaunimo centre moko stalystės amato.

Tautodailininko darbo įrankiai iš pirmo žvilgsnio paprasti – peilis, du kaltai, švitrinis popierius. Jis prisimena, kad drožti pradėjęs nuo jaunų dienų.

„Drožinėti pradėjau tik paėmęs į rankas peiliuką, iš pušies tošies drožiau laivelius. Paskui perėjau prie sudėtingesnių darbų, išmokau mokykloje, studijų metais. Kai pradėjau dirbti, vakarais nuobodu būdavo. Susirandi kokį lentgalį ir droži. Nuo to viskas ir prasidėjo. Aš nemanau, kad labai toli su ta drožyba nuėjau“, – apie save pasakojo parodos autorius.

E. Martūnas nuo 2010 m. Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ narys. Nuo tų pačių metų dalyvauja parodose, Kaziuko mugėse, įvairiose vasaros drožėjų stovyklose. Jis kasmetinis tautodailininkų plenero „Zyplių žiogai“ dalyvis, visada surandantis laiko atvykti ir pademonstruoti savo amatą užsukantiems lankytojams. Todėl Zyplių dvare įkurtose meno galerijose galima surasti ne vieną plenero metu E. Martūno sukurtą darbą. Pasak „Dailiaus“ pirmininko, skulptoriaus Vido Cikanos, Eirimas universalus drožėjas, medį apdirba labai konstruktyviai. Jo rankose iš natūralaus medžio kamieno gimsta kanklės, birbynės. Čia, pasak V. Cikanos, reikia ir supratimo, kaip tą instrumento vidų išskaptuoti, kur, kokias skylutes išpjaustyti.

„Eirimas medyje išlaiko savo kūrybos braižą, neieško to tobulumo, kurį mes įpratę matyti. Man šiandien Eirimas, nežiūrint to jubiliejaus, stovi jaunatviškas mokytojas, kolega“, – kalbėjo V. Cikana.

Šioje jubiliejinėje parodoje Zyplių dvaro arklidžių galerijoje eksponuojami Eirimo sukurti muzikos instrumentai: birbynės, piemens ragas, kanklės, taip pat buities daiktai: indai, šaukštai, skrynutės bei įvairių dydžių Rūpintojėliai. Ne paslaptis, kad rankų darbas išsaugo geriausias medžio savybes – medžio jaukumą ir šilumą. Galima tik įsivaizduoti, kiek kantrybės ir užsispyrimo reikia įdėti į kiekvieną darbą, kad rankose beformis medžio gabalas sušiltų, prabiltų ir pasektų savo išskirtinę istoriją.

Tiesa, tų darbų istorijų nemažai žino ir Eirimo sutuoktinė Lina. Ji pasakojo, kad paskutiniu metu Eirimas pagamino suvalkietiškas kankles, prie kurių plušėjo nemažai laiko: drožė, klijavo korpusą, dėjo stygas, jas derino. L. Martūnienė iki šiol mena ir Eirimo prieš maždaug 12 metų išdrožtą pirmą Rūpintojėlį, kurį jis net norėjęs sudeginti, kadangi, jo nuomone, išėjo nevykęs.

„Aš neleidau jo sudeginti, išsaugojau. Ir kiti Rūpintojėliai apsigyveno tarp mano knygų lentynose, su jais smagu, jauku. O Eirimas mane daug ko išmokė, galbūt pakeitė požiūrį į gyvenimą. Jam labiau prie širdies minimalistinis stilius. Žavi jo ramybė. Ir drožimui tos ramybės labai reikia“, – kalbėjo L. Martūnienė dėkodama vyro kolegoms tautodailininkams už bendrystę.

Išties nemažai laiko E. Martūnas praleidžia kurdamas bičiulių, tautodailininkų rate. Jų vardu kalbėjusi tapytoja Rimutė Amonienė taip pat pasidžiaugė, kad Eirimas kuria unikalų, savo braižą turintį meną, ypač, kad bene vienintelis rajone drožia kankles.  

„Tu, Eirimai, man tikras eruditas. Su tavimi galima diskutuoti ne tik apie meną. Prisimenu, kaip tu kuri Jablonskynėje. Atsisėdi pavėsyje, pasidedi tuos primityvius, neįmantrius darbo įrankius, ir ramiai dirbi savo darbą... Linkiu, kad toks ir išliktum“, – parodos atidarymo proga sveikino R. Amonienė.

E. Martūno sukurti muzikos instrumentai buvo eksponuojami 2021 m. Sūduvos regioninėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“, kur laimėta II vieta (taikomoji dailė – mediniai muzikos instrumentai).

„Nemažai sukūręs kanklių, tai belieka palinkėti, kad kada nors jomis ir užgrotų“, – linkėjo Lukšių kultūros centro parodų kuratorė Inesa Bagdanavičienė.

Parodos autorius kuklinasi ir sako: „Padaryti kankles yra viena, o groti – visai kas kita.“

Bet parodos atidarymo metu visgi skambėjo kanklės, virpinamos Griškabūdžio kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Užnovietis“ kanklininkų (vad. Nijolė Černevičienė).

E. Martūno medžio drožinių paroda Zyplių dvare veiks iki balandžio 30 dienos.