Nuo Plokščių kilusio zanavyko, kolekcininko, filatelisto Juozo Urbono unikalioje ekspozicijoje „Sibiro laiškai“ − pašto vokai ir pašto atvirutės, pašto antspaudai, cenzūros atžymėjimai, pašto pinigų perlaidos ir siuntinių siuntimo bei kiti pašto dokumentai – iš kalėjimų, iš skirstymo punktų ir trėmimo vietų. Išlikę pačių tremtinių ranka rašyti laiškai leidžia bent bendrais bruožais susidaryti tremties sąlygų lageriuose vaizdą.

Filatelijos parodą „Sibiro laiškai“ Slavikuose pristatė pats parodos autorius J. Urbonas. Susirinkusiems parodos lankytojams jis pirmiausiai papasakojo, kas apskritai yra filatelija. Kad tai – vokų, pašto ženklų, atvirlaiškių ir kitos pašto medžiagos rinkimas, analizavimas, grupavimas, tyrimas.

„Jaunystėje, kaip ir daugelis, kažką kolekcionavau. Rinkau degtukų dėžučių etiketes. Taip ir susiformavo požiūris į kolekcionavimą“, – sakė kolekcininkas.

Filatelija J. Urbonas susidomėjo daugiau nei prieš 40 metų, pirmoji kolekcija buvo kosmoso tema – apie pirmąją moterį kosmonautę. Yra surinkęs filatelines kolekcijas ir kitomis temomis, įdomesnės iš jų: Lietuva pasaulio filatelijoje, Zanavykų krašto pašto istorija, Lietuvos nekilnojamasis turtas.

Kodėl kolekcininkas ėmėsi filatelinės temos apie lietuvių tremties paštą? Pasak J. Urbono, po 1990 m., kuomet ankstesnės lietuvių filatelistų kolekcijos prarado aktualumą, reikėjo ieškoti būdų ir priemonių, kaip per filateliją pristatyti Lietuvą pasauliui. Tik apie 2000m. jam kilo mintis paliesti Lietuvos istoriją per lietuvių tremties paštą. Sukaupus daugiau filatelinių elementų sukurta „Lietuvių tremties pašto“ kolekcija, padalyta į dvi dalis – parodinę kolekciją anglų kalba ir edukacinę – „Sibiro laiškai“.

J. Urbono kolekcijoje „Sibiro laiškai“ – politinių tremtinių ir kalinių laiškai, siuntos, atvirlaiškiai į lagerius, iš lagerių, tarp lagerių, į užsienį, į įvairias valdžios institucijas.

„Sibiro laiškai yra reti filatelijoje. Pirmiausiai tai reta istorinė medžiaga. Todėl, kad gavę iš Sibiro laiškus, likusieji Lietuvoje bijojo juos laikyti. Daug Sibiro laiškų buvo sudeginta. Sibiro laiškai yra rašytinis paveldas, istorijos liudijimas, jie leidžia bent bendrais bruožais susidaryti tremties sąlygų lageriuose vaizdą. Be abejo, parašyti ypatingomis sąlygomis“, – lietuvių tremties pašto ypatumus vardijo J. Urbonas ir papasakojo, jog pirmieji tremtin keliaujančiųjų laiškai buvo parašyti vagonuose ir išmesti pro langus tikint, kad juos radę žmonės išsiųs užrašytu adresu.

„Iš Sibiro laiškai gauti iki karo yra labai reti. 1942–1943 m. nacių okupuota Lietuva su Sovietų Sąjunga pašto neturėjo – laiškų iš viso nebuvo. Pirmieji laiškai į Lietuvą atkeliavo 1944 metais“, – pasakojo J. Urbonas. – Reti yra lietuvių tremtinių laiškai, parašyti ant beržo tošies. Pabaltijy jų išlikę apie šimtas. Jie yra teikiami įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.“

Anot J. Urbono, nuo 1942 m. buvo įvesta karinė cenzūra, kuri palietė ir gulagų paštą. Laiškus buvo leidžiama rašyti tik plunksna ir rašalu, pieštukais, tačiau draudžiama rašyti cheminiu pieštuku. Popieriaus, vokų ir pašto ženklų įsigijimu rūpinosi patys tremtiniai. Žmonės rašė atvirlaiškius, laiškus ant laikraščių skiautelių, įvairių dokumentų, taip pat – nutrynus ankstesnį tekstą, perklijavus voką. Pasitaikydavo trikampiais ar rombais sulankstytų laiškų. Vienas jų – trikampis laiškas iš Tolun kaimo lagerio (Irkutsko sritis) siųstas į Kauną.

„Draudžiama buvo rašyti apie lagerio struktūrą, pastatus, susisiekimo kelius, apsaugą, tremtinių skaičių bei sveikatos būklę“, – pasakojo filatelistas.

Šiuo metu J. Urbono kolekcija – trečia pagal dydį Lietuvoje. Pasak J. Urbono, dar daug tremtinių laiškų yra asmeniniuose, muziejų archyvuose, daugiau eksponatų turi Genocido aukų ir Šiaulių „Aušros“ muziejai. Telšių geležinkelio stotyje keleiviai gali apžiūrėti tremtinių laiškus, surašytus ant stoties pastato sienos. Kolekcijas panašiomis temomis pristato amerikietis Skipton David, o Lietuvoje kolekcininkas Justinas Sajauskas renka tik atvirlaiškius.

„Kaip gražiai atrodo tuo metu žmonių ranka rašyti laiškai, prie kurių kartais žmonės įdėdavo kokio augalo šakelę ar lapelį. Ne visus laiškus esu perskaitęs. Tačiau Seredžiaus mokyklos mokiniai dalį jų perskaitę padarė tokį apibendrinimą, jog vieni laiškai daugiau meniniai, prasidedantys posmais, kiti labiau asmeniniai, kuriuose aptariama namiškių sveikata, bei dalykiniai, kuomet rašoma apie darbą tremtyje“, – pasakojo J. Urbonas.

Kraštietis kalbėjo ir apie trėmimus Plokščiuose.

„Tremtis prasidėjo nuo tardymo kamerų, bunkerių. Plokščiuose yra iki šiol išlikusi vieta, šiuo metu memorialas, kur buvo senoji mokykla, o rūsyje buvo kalinamas mano tėtis ir abi seserys“, – pasakojo J. Urbonas.

Anot jo, ir Lietuvoje buvo lageris – Macikų koncentracijos stovykla (Šilutės r.). Macikų lageris – simboliška ir unikali vieta, nes čia, toje pačioje vietoje, 15 metų veikė ir nacistiniai, ir sovietiniai, ir karo belaisvių, ir civilių lageriai.

Paroda „Sibiro laiškai“ nuo 2008 m. apkeliavo nemažai Lietuvos vietovių. Ši paroda puikiai įvertinta ir užsienio šalyse. 2010 m. Europos čempionate Antverpene (Belgija) J. Urbonas už šią kolekciją buvo apdovanotas paauksuotu medaliu, o 2011 m. tarptautinėje parodoje Gardine (Baltarusija) ši paroda apdovanota Didžiuoju aukso medaliu. Parodoje pateikiama filatelinė medžiaga apima teritoriją nuo Archangelsko, Jakutijos, Tolimųjų Rytų iki Vakarų Sibiro ir Vidurinės Azijos.

„Kolekcija „Sibiro laiškai“ niekuomet nebus baigta todėl, kad vis dar pavyksta rasti laiškų, vokų ar kitokių filatelijos elementų. Gulago laikotarpis apima 1930–1960 metus. Tačiau šitą kolekciją reiktų pradėti nuo 1863 m. – sukilimo dalyvių tremties į Sibirą“, – apie ateities planus kalbėjo kraštietis.

Anot parodos autoriaus, įstatymiškai yra uždrausta viešai demonstruoti okupacinio laikotarpio simbolius, kurių ypač gausu ant tuomečių atvirlaiškių, vokų. Tad parodose Lietuvoje autorius vengia juos demonstruoti, tačiau kitus – aiškinant okupacinio rėžimo pasekmes, švietimo tikslams, mokslui, kolekcionavimui – nedraudžiama.