Teritorijos ar tarmių atžvilgiu apibrėžti Zanavykiją pavyksta gana aiškiai, tačiau gastronomijos istorijos ir gastronominės kultūros požiūriu ją apibrėžti gana sudėtinga, nes reikia iš esmės įsigilinti į daug gamtinių, istorinių, kultūrinių priežasčių. Iki šiol mūsų kraštas neturėjo leidinio, kuriame sugultų istorinės zanavykų virtuvės patiekalai. Šio nelengvo darbo ėmėsi buvusi kultūros skyriaus ilgametė darbuotoja Aurelija Papievienė, o ketvirtadienį kamerinėje aplinkoje dar visai šviežutėlį leidinį „Istorinė zanavykų virtuvė“ ji pristatė publikai.

Simboliška, kad renginys vyko „Kuchmistruose“, o dauguma svečių buvo vienaip ar kitaip prisidėję prie kūrybinio proceso. Tradicinis meninis intarpas renginyje šįkart taip pat buvo išskirtinis. Dar viena premjera – susirinkusieji turėjo progą pamatyti taip pat dar visai naują rajono lankytiniausius objektus atskleidžiantį filmą, kuriame skirta vietos ir trumpai zanavykiškos virtuvės gastronominei apžvalgai. Su talentinga kūrybine grupe bendradarbiavusi Lina Tarnauskienė sako, kad nerdama į kūrybinį procesą išankstinių žinių, kaip kuriami tokio pobūdžio filmai, turėjo nedaug. Buvo aiški tik pagrindinė mintis – mūsų kraštą atskleisti taip, kaip norėtume jį parodyti atvykstantiems, filmuotoje medžiagoje sutalpinant visa tai, kas patiems svarbu.

„Mano privalumas buvo tas, kad nesu kilusi iš šių kraštų, todėl matau viską kiek kitaip nei žemiečiai. O smagiausia, kad visi, kurių prašėme pagalbos kuriant šį filmuką, mielai bendradarbiavo. Visiems labai ačiū ir tikiuosi, kad šis filmukas bus net tik gražus, bet ir vertingas“, – kalbėjo L. Tarnauskienė.


Kamerinėje aplinkoje skambėjo padėkos ir pasidalinimai įspūdžiais – kiekvienam buvo smalsu pavartyti dar spaustuvės dažais kvepiantį unikalų leidinį. D. Pavalkio nuotr.

Ir tikrai padirbėta profesionaliai: gražiausios rajono vietos atsiskleidžia pačiais patraukliausiais rakursais, lankytini objektai prašosi tyrinėjami, nors juose esi pats ne kartą buvęs, o gardžiais kaimiškais ir poniškais valgiais padengti stalai iš anapus ekrano svetingai kvietė prisėsti.

A. Papievienė taikliai pastebėjo, kad nuvykę į kitus kraštus pirmiausia dairomės sakralinio meno, kultūros paveldo objektų ir, žinoma, domimės vietine virtuve. Nors daugybę metų kultūrai atidavusi A. Papievienė žadėjo užtarnautai ilsėtis, UAB „Gulbelės“ vadovo Arūno Tarnausko argumentai ir įtikinėjimai buvo stipresni. Teko imtis knygos sudarymo projekto. Bazinė medžiaga apie kulinarinį paveldą, sako leidinio sudarytoja, jau buvo surinkta dar 2004–2006 metais. Dvariškoji virtuvės dalis, sugulusi į leidinį, atsirado tik dabar. Viskas susijungė į visumą talkinant gausiam būrių rajono kultūros žmonių, aktyvių bendruomenių narių. Visi receptai, kurių buvo surinkta visa galybė, turėjo praeiti per griežtą profesoriaus Rimvydo Laužiko filtrą. Deja, renginyje jis dalyvauti negalėjo, todėl neišgirdome vertingų paties įžvalgų apie zanavykišką istorinę virtuvę. O A. Papievienė neslėpė, kad būta labai daug susirašinėjimų, diskusijų ir netgi pasiginčijimų.

„Iš viso to būtų galima dar ir antrą knygą išleisti“, – šypteli ji.

Ne visi receptai pateko į leidinio puslapius, nes jų skaičius ribotas, o profesorius dažnam patiekalui, kuris kad ir koks zanavykiškas iš pirmo žvilgsnio pasirodė, uždegdavo raudoną šviesą. Renginio metu rinkusieji, užrašiusieji receptus ir gaminę patiekalus mūsų kraštiečiai pasidalino įspūdžiais, o renginiui baigiantis teko laimė kai kuriuos patiekalus netgi ir nuosavu gomuriu patirti. Vienas receptus rinkusiųjų ir patiekalus gaminusiųjų pastebėjimas – matyt, derlingos zanavykų žemės lėmė, kad senieji patiekalai labai riebūs, kaip reikiant užspirginti, kaip sakoma, drūti. O kai kurių pavadinimai, kaip, tarkime, galvasonas (patiekalas iš kiaulės pilvo – red. past.), vertė gerokai pasukti galvas – ar tikrai nėra lietuviško atitikmens.

A. Tarnauskas džiaugiasi, jog pavyko prikalbinti A. Papievienę imtis šio leidinio sudarymo. Pirmasis paskatinimas pasidomėti mūsų krašto kulinariniu paveldu ir jo įprasminimu, sako verslininkas, buvo dar prieš aštuonerius metus, kai „Zanavykiškas ragaučius“ viename konkurse pelnė ketvirtąją vietą. Dar vėliau, kuriant „Kuchmistrų“ koncepciją, teko gerokai pasigilinti į dvariškos virtuvės subtilybes. Iš tiesų nuodėmė neturėti leidinio, kuriame sugultų mūsų prosenelių gamintų valgių receptai.


Smagioji dalis – leistis į zanavykų istorinės virtuvės kelionę gomuriu. D. Pavalkio nuotr.

Leidinio pratarmėje profesorius R. Laužikas pabrėžia, kad zanavykų žemių derlingumas lėmė, jog žmonės turėjo galimybių išsiauginti ir vartoti maistui daugiau mėsos ir pieno produktų (ypač prabangesnių – rūkytos mėsos gaminių, sviesto, sūrio), tačiau santykinai nedidelis regiono miškingumas padiktavo, jog mūsų virtuvėje palyginti nedaug gamtos gėrybių. Smagu žinoti, kur to mūsų zanavykiško unaravumo šaknys: pasirodo, kad jau seniau zanavykų gaspadinėms labiausiai rūpėdavo ne tik, kad visko ant stalo būtų prikrauta užtektinai, bet visko turėdavo dar ir likti. O valgių gerumas ir gausumas tuomet priklausydavo nuo to, kiek samdinių ar svetimų dirba – kad tik kas nepadyvytų.

Jokia paslaptis, kad vien tik receptai vargu ar patrauktų reginių ištroškusią šiuolaikinio žmogaus akį. Šakietė fotografė Kristina Dovydaitienė sako, kad ne iš pirmo paraginimo „įsivėlė į šią aferą“. Maisto iki tol jai nebuvo tekę fotografuoti, bet nuoširdūs „Kuchmistrų“ kolektyvo patarimai apie maisto pateikimo kultūrą, bendravimas su mūsų krašto žmonėmis, įsiklausymas į jų pasakojimus ir bendros dvasios pajautimas davė labai estetišką galutinį rezultatą. Čia skanumu sublizga lašinukai ir skilandžiai, pakvimpa duonele ar blynais, pravertus keletą puslapių, seilė nutįsta pagalvojus apie ponišką antį vyno padaže…

Visko nenupasakosi. Ši knyga skirta vartymui, o dar geriau, kaip pastebėjo savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Eglė Plančiūnienė, kad jos puslapiai būtų nutaukuoti – tai reikštų, jog istorinės zanavykų virtuvės patiekalai išbandomi šiuolaikiškai nublizgintose mūsų virtuvėse.

Šis leidinys buvo Zanavykų seimelio įgyvendinamo projekto „Zanavykų krašto kulinarinis paveldo išsaugojimas“ dalis. Pagrindinis projekto tikslas buvo užtikrinti Zanavykų krašto kulinarinio paveldo išsaugojimą, nes iki šiol kulinarinis mūsų krašto paveldas niekada plačiau nebuvo nei fiksuotas, nei apibendrintas. Leidinio, išleisto lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, tiražas 600 egzempliorių, o visa surinkta medžiaga atiduota Zanavykų muziejui. Dabar kiekvienas, kuriam įdomu, turės progą peržiūrėti ir įvertinti savojo krašto kulinarinio paveldo tradiciją, jos kitimą, esamą situaciją ir galbūt net namuose pabandyti pasigaminti vieną kitą senovinį patiekalą.

Lina Morkūnienė