Penkias dienas vykstantis pleneras „Zyplių žiogai“ menininkus iš visos Lietuvos suburia jau dvidešimtus metus. Čia galima sutikti ir naujokų, ir veteranų – skulptorių, kalvių, tapytojų ir kitų meno virtuozų.

 

„Tapyti gali ir užsidaręs, bet čia yra bendraminčiai, bendradarbiai, kurie vieni kitus palaiko ir padeda, nes per tiek metų jau tapom tarsi giminės“, – su teptuku rankoje pasakoja menininkė Eglė Dragūnaitytė.

Tapytoja čia dalyvauja visus 20 metų ir tikina, kad dalyvauti jau yra privaloma.

„Čia yra gera, tai yra dalykas, reikalingas sielai“, – atvirauja E. Dragūnaitytė, plenerą vadindama giminės suėjimu.

Jai antrina natiurmortą šalia tapanti Raimonda Bolienė iš Druskininkų. Moteris čia dalyvauja jau 10 metų. Pirmą kartą apie šį plenerą sako išgirdusi iš kolegos kalvio Juozo Kavaliausko, kuris visai dzūkų grupei pasiūlė dalyvauti Zypliuose rengiamame plenere.

„Buvo didžiulė patirtis, nes iki tol niekur nedalyvaudavau ir nemačiau kolegų. Tuomet palikau vieną kitą darbą ir į kitus plenerus organizatoriai pradėjo kviesti“, – prisimena R. Bolienė.

Moteris pasakoja, kad čia traukia ne tik noras palikti eksponatus, bet ir noras pabūti su bendraminčiais, pabendrauti ir pasimokyti.

„Kurgi tobulėsi – būdamas namuose verdi savose sultyse, o kai atvažiuoji į plenerą, tada pasidomi kitų darbais, patobulėji. Pavyzdžiui, kolega padovanoja kokią špygą nukalęs per tris minutes. Jau pasidomi, kaip tai vyksta, kaip tai galima padaryti. Tai toks laisvas universitetas, kuriame tu patobulėji praktiškai“, – mintimis dalijasi tapytoja.

Plenero metu menininkė tapė gėlių natiurmortą, o iš namų atsivežė pradėtą tapyti Vievio ežerą. Ji prasitaria, jog idėja tapyti atsiranda netikėtai – užtenka pamatyti ką nors gražaus, ką norėtum įamžinti.

Netoliese susikaupusios kruopščiai dirba dvi seserys iš Griškabūdžio – Saulena Valatkaitienė ir Jūratė Šnipienė. Jos jau taip pat daug metų dalyvauja plenere ir puošia dvaro aplinką dirbiniais iš šiaudų.

„Viską, ką pamatysite padaryta iš šiaudų, tai mūsų ir mūsų dukrų darbai“, – pasakoja S. Valatkaitienė.

Menininkės juokauja, kad net pačios ne visada žino, koks bus darbo rezultatas. Moterys tikina turinčios viziją, bet iš esmės visuomet tiesiog gamina detales.

Šalia Saulenos ir Jūratės teptukais buria ir jų anūkai, kurie, anot menininkių, dar negimę čia dalyvavo. Vaikai nedvejodami atsako, kad dalyvauja ne pirmą kartą ir čia jiems patinka, bei su pasididžiavimu demonstruoja savo darbus.

Nuošaliau nuo visų skamba šlifavimo įrankio burzgimas – ten dirba skulptorius Gediminas Mažintas, kuriantis, kaip pats įvardijo, Gedimino Mažinto pilį.

„Jei yra Gedimino pilis, gali būti ir Gedimino Mažinto pilis. Jau esu tokią sukūręs, tai kodėl dar vienos nepadarius? Dabar galvoju vien tokias kurti“, – juokauja G. Mažintas.

Iš akmens gaminama pilis bus dviejų metrų aukščio. Autorius ją gamina su visomis detalėmis: kalnu, pilimi ir kopėtėlėmis. Visi akmenys, reikalingi skulptūrai, buvo rasti šalia dvaro.

„Su akmeniu dirbu daugiau, tai man tokia savotiška terapija“, – apie savo amatą pasakoja išskirtinių skulptūrų autorius, kurio jau ne vienas kūrinys yra papuošęs dvaro teritoriją, čia jis taip pat dalyvauja jau 10 metų.

Pirmą kartą „Zyplių žiogų“ plenere dalyvauja kalvis Povilas Malinauskas iš Širvintų, kurio nukalta saulutė taip pat papuoš dvaro teritoriją.

„Visai neseniai lankėmės ekskursijoje dvare, susitikome su Vidu Cikana, kurį jau seniai pažįstu, taip ir sužinojau apie plenerą. Čia smagu, žmonės gerai priima, karališkai“, – džiaugiasi atrastu pleneru P. Malinauskas.

Kalvis pabrėžia, jog tokiame renginyje susipažįsti su žmonėmis, ir, nors daugelį kalvių jis jau pažįsta, vyras sako, kad svarbu karts nuo karto kitiems parodyti, ką moki.

Skirtingai nei kalviai ar tapytojai, šviesiose dvaro patalpose įsikūrusios karpytojos, plenero senbuvės Genutė Bučiūnienė, Diana Lukošiūnaitė ir Lina Kabelkaitė.

„Pernai papuošėme vieną Liepalotų bendruomenės namų langą, šiemet gavome prašymą papuošti kitą“, – pasakoja D. Lukošiūnaitė kartu su bendraminte Lina atvykusi iš Druskininkų.

Moteris sako, jog dabar kiek pritrūksta laiko pabendrauti, tad kai ką jau atsiveža iš namų, čia belieka tik pabaigti.

G. Bučiūnienė šiemet pagamino gyvybės medį, kuris taip pat liks dvare.

„Tai unikalus pleneras, nes yra įvairūs menininkai vienoje vietoje. Per daug metų esam kaip šeima. Mano duktė keramikė, anūkė grafikė ir jos jau keletą metų čia dalyvauja. Pas mus čia užauga vaikai“, – pasakoja jau 15 metų plenere darbus kurianti G. Bučiūnienė.

Plenero metu teptuką į rankas stvėrė ir Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius, meno erdvėse zujo Zyplių dvaro darbuotojos ir direktorė Daiva Bukšnienė. Moteris pasakojo, jog šis renginys pritraukia ne tik menininkus, bet stebina ir dvaro lankytojus.

„Per dieną šiuo metu apsilanko apie 100 turistų ir visiems įdomu, kaip vyksta pleneras“, –  pasakoja direktorė.

D. Bukšnienė tikina, kad tiek metų pleneras gyvuoja tik su Šakių rajono savivaldybės, Šakių kultūros centro, Lukšių seniūnijos, tautodailininkų bendrijos ir Vido Cikanos pagalba.

Milda Čebanauskaitė