Gegužės 6 d., šeštadienį, Šakiuose apsilankė ypatingas svečias. Vėlyvą popietę  Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios kieme Šakių rajono meras Raimondas Januševičius ir kunigas Juozas Mišeikis pasitiko buvusių šio krašto valdytojų baronų von Keudell palikuonį Robert III von Keudell. Kadangi jis Lietuvoje lankėsi pirmą kartą ir turėjo vos vieną dieną iki skrydžio į namus Vokietijoje, svečias buvo pakviestas trumpam susipažinimui į senąją kleboniją, kuri, kaip ir bažnyčia bei šalia buvęs palivarkas, iškilo Šakiuose jo šeimos rūpesčiu tuomet, kai jie valdė ir rūpinosi šiuo kraštu.

Svečias domėjosi šių dienų Šakių krašto aktualijomis, su kuriomis supažindino meras, ypač pabrėždamas būtinybę pritraukti verslo investicijas, galimybę kurtis naujoms pramonės įmonėms. Kadangi paties Robert darbo sfera yra susijusi su produkcijos žemės ūkiui prekyba, jis puikiai supranta iškylančias problemas ir iššūkius.

Žinoma, svečiui svarbiausia buvo susipažinti su tuo, kas liko iš jo giminės paveldo, palikusio daugiau nei gilų pėdsaką ne tik šio krašto, bet ir Vokietijos ir visos Europos kontekste. Daug ką pasakantis faktas, jog svečias nešioja vardą savo proprosenelio Robert von Keudell, kuris buvo Vokietijos imperijos kanclerio Otto von Bismarko šeimos draugas, Prūsijos–Prancūzijos karo dalyvis, pagal kurio prisiminimus išleista knyga apie von Bismarko šeimą.  

Kiek vėliau pažintis tęsėsi evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur svečiui didelį įspūdį paliko bažnyčios pastatas, kuris sovietmečiu buvo paverstas sporto sale, ir aplink esantys griuvėsiai – viskas buvo prikelta naujam gyvenimui, įkurti vaikų globos namai ir gyvybė grįžo ten, kur, regis, jau nieko negalėjo būti.

Viešnagės  tęsinys – kelionė į Gelgaudiškį, kur stovėjo von Keudell dvaras. Nors XIX a. viduryje jų šeima buvo priversta parduoti dvarą, nes caras draudė vokiečių kilmės aristokratams turėti dvarus pasienio regionuose, tačiau jų, kaip dvaro įkūrėjų ir puoselėtojų, vardas žinomas ir vertinamas iki šiol. Dvaro rūmuose Robert savo rankomis galėjo paliesti jo protėvių naudotus daiktus, nuo rūmų stogo apžvalgos aikštelės pažvelgti į kitą Nemuno pusę, didžiulį parką. Giminaičių namuose yra išsaugotas senas paveikslas, kuriame matyti, kaip žmonės šioje vietoje keliasi per Nemuną, todėl svečias šiltai priėmė mero mintį apie norą ir pažadą čia atkurti upių uostą.

Paskutinis kelionės etapas vedė į kiek giliau parko teritorijoje esančias von Keudell šeimos kapines. Nors šiuo metu išlikę tik keletas antkapinių plokščių ir nelikę buvusios koplytėlės, tačiau viduryje kapinaičių stovi jau po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pastatytas kryžius jų šeimos atminimui pagerbti. Ši žinia buvo kiek netikėta Robert, nes jis klausė, kodėl ši pagarba išlaikyta. Atsakymas, be abejo, peršasi pats: jo šeima kadaise čia padėjo pamatus  viso to, kas šiandien yra ir ką matome.
Šios, kaip pats svečias įvardijo, „kelionės į istoriją“ pabaigoje, leidžiantis saulei, rūmų terasoje svečias buvo paklaustas apie tai, kaip jaučiasi čia lankydamasis pirmą kartą ir viską matydamas savo akimis, o ne girdėdamas iš pasakojimų. Atsakymas buvo paprastas ir daug žadantis. Jis pasidžiaugė, kad jų plačioje giminėje net jaunoji karta labai gerai žino šią istoriją ir jiems tai savaime suprantama ir sava, todėl stengsis, kad kitas šeimos susitikimas įvyktų mūsų krašte.

„Draugo“  inf.