Yra Skaistakaimyje (Gelgaudiškio sen.) tokia vieta, kurioje šilkinės vištelės deda kiaušinius ten, kur įsigeidžia, išdykėliai broliai ožiukai Grikis ir Bruno demonstruoja alpinizmo triukus ir lyg įgudę detektyvai patikrina, kiek užsispyrimo turi kiekvienas sodybos svečias, o kai bruzdesys nurimsta, čia gali pasimatyti ir su laukinės gamtos gyventojais. „Tuki tuki kaimo“ šeimininkė Odeta Sakalauskienė prisipažįsta, kad idėja sodybą paversti lankoma vieta išsivystė per kelerius metus tarsi savaime. Ir jei kol kas pagrindinė publika yra įvairaus amžiaus vaikai, pavieniai turistautojai, moteris neatmeta galimybės ateityje užsiėmimams, stovykloms ar edukacijoms pakviesti ir suaugusius.

Sodybos plotas didžiulis, pašonėje, vos už trijų šimtų metrų – gražuolis Nemunas, artimiausi kaimynai kiek atokiau, todėl bruzdesys neturėtų niekam trukdyti. Jaukus sodas su šimtametėmis obelimis, tingiai siūbuojantys hamakai, raudonų plytų tvartelis, pakrikštytas „Pasagėlės“ vardu, tvenkinio vieta, virtusi tiesiog „Šreko sala“, ir naujai iškilęs pastatas, kuriame ateityje vyks šventės, kiti renginiai – tokios valdos Skaistakaimyje, jose šeimininkauja šakietė darželio auklėtoja O. Sakalauskienė su šeima ir palaikymo komanda. Ji iškart pajuokauja, kad gyvenime jai per maža veiklos, todėl vis susigalvoja naujų projektų, įsigyja vis daugiau gyvūnų. Iš tiesų, kai prieš aštuonerius metus šeima įsigijo sodybą, tokių planų, kokie yra šiandien, greičiausiai nė nesapnavo. Pirmiausia visų laukė daug juodo darbo, prisipažįsta Odeta, ir pasakoja, kaip retino seną sodą, tiesė takelius, antram gyvenimui prikėlė sodyboje esančius pastatus.

„Pati vasaras leidau kaime pas močiutę, negaliu praeiti pro gyvūnus, tai taip po truputį ir išėjo, kad ir mūsiškė sodyba prisipildė gyvūnų. Pirmą poniuką vyras tiesiog lengvuoju automobiliu parsivežė ir taip jų vis daugėja, jaučiu, kad čia dar ne pabaiga“, – linksmai pasakoja šeimininkė.

Jau kelerius pastaruosius metus vasaromis sodyba sulaukia šeimų, norinčių švęsti krikštynas ar kitas nedideles šventes, taip pat miestiečių gerbėjų, kurie kasmet vietoj pajūrio renkasi poilsį kaime ir kaskart aikčioja, kaip nuostabu rytą atsikelti žadinamiems gaidžio giedojimo, kai po langu mekena avys, čiulba paukščiai, o pusryčiams, kaip dabar madinga sakyti, – laisvai laikomų vištų kiaušiniai. O kur dar laukiniai zuikiai, stirnos ir plačios erdvės pasivaikščiojimams, tyrinėjimams ir tiesiog ramiam atokvėpiui... Čia iš tiesų norisi pamiršti interneto ryšį, o kompiuteris sodyboje – lyg svetimkūnis, nes visus prisiminimus ir įspūdžius kur kas geriau kaupia galvoje esantis kietasis diskas. Dar įdomiau, kad sodyba lankoma ne tik šiltuoju sezonu. Žiemą, prieššventiniu laikotarpiu, ji virsta puikia fotostudija kalėdinėms fotosesijoms su gyvomis dekoracijomis.


Tą dieną, kai lankėmės mes, visa erdvė bruzdėjo nuo priešmokyklinukų grupės „Varpeliai“ klegesio, išminties ir įspūdžių. Juos lydėjusios auklėtojos džiaugėsi kolegės sumanymu sukurti vaikams tokią erdvę, kurioje pabuvimas gamtoje derinamas su naujų žinių įgijimu, o pramogos puikiai susilieja su edukacijomis. Pažintis prasideda jau jaukiai susėdus rateliu sode – ar vaikai atpažįsta vaismedžius? Kiek jiems metų? Kodėl arkliai miega stovėdami? Paskui žinių bagažas pildosi apie lietuviškąsias juodgalves avis, jų vilną, tada ateina laikas smagiai pažinčiai su povais, ožiukais, šilkinėmis vištelėmis ir viską vainikuoja atrakcija po sodybą ieškant kiaušinių.


„Gal ir sunku patikėti, bet tikrai turėjome atvejų, kai vaikai tas vištas papūgomis palaikė, todėl mums atrodė svarbu stiprinti vaikų artumą gamtai, kad jie kuo anksčiau atrastų gamtos teikiamus privalumus, susimąstytų, kaip ją saugoti tvariai naudojantis jos dosniomis dovanomis“, – kertines veiklos idėjas vardina O. Sakalauskienė.

O vaikai kaip vaikai – sunku buvo numalšinti šurmulį, tačiau sodyboje būtina laikytis taisyklių, kad pasibuvimas būtų saugus ir smagus. Vieni, matyti, kaimo gyvenimą pažįsta geriau, kitiems nedrąsu iš delniuko poniui paduoti morką, tačiau kai ekskursija įsisiūbavo, kiemas buvo pilnas šėlionių. Kiek labiau nurimti pavyko tik susėdus pasigaminti suvenyrą. Kiekvienas ant medinės lentelės galėjo nusipiešti atsiminimą apie pasibuvimą „Tuki tuki kaime“. O jau visai finale laukė sveikos, bet skanios vaišės – ant laužo kepti bananai ir kvapni žolelių arbata.


Iš kur toks smagus pavadinimas? Istorija, sako Odeta, visai paprasta: „Buvo vasaros pabaiga, reikėjo galvoti apie kalėdinių fotosesijų projektą bei puslapio kūrimą. Galvoju pavadinimą, kasdien suku galvą, o vienerių metų anūkas Herkus nesustodama dainuoja „aaaaii tukituki, aaaaaai tukituki“. Na, ir štai! Koks gražus žodžių junginys! Taip paprastai ir suradom pavadinimą.“


O. Sakalauskienės šeimos nariai ir bičiuliai labai palaiko idėjas, padeda jas įgyvendinti, dėl to moters galva ir nerimsta nuo naujų idėjų. Jau visai netrukus prasidės vaikų dienos stovyklos. Odeta prisipažįsta, kad ją labai džiugina aktyvi registracija: „Registruoja net močiutės anūkus, ypač tikrus miestiečius, kad vaikai bent truputį pabūtų arčiau gamtos ir mažiau laiko praleistų ekranuose.“ Planuose keturios stovyklos pamainos po 20 vaikų, įtraukiant ir socialinės rizikos šeimų vaikus bei ukrainiečius. „Ribosime naudojimąsi mobiliaisiais įrenginiais, turime sugalvoję daugybę veiklų, žygių, švęsime gimtadienius, sportuosime, piešime ir eksperimentuosime. Gal net karvę mokysimės milžti, kas ten mus žino, kad tik viskam, kas suplanuota, užtektų laiko“, – energingai pasakoja atsisveikindama „Tuki tuki kaimo“ šeimininkė ir prasitaria, kad ateičiai turi planų sodyboje rengti ir moterų stovyklas, užsiėmimus suaugusiems.

Lina Morkūnienė