Jau 22-ą kartą rengtas tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai“ nekeičia nei vardo, nei vietos. Šiemet čia sukviesta daugiau nei dvi dešimtys tapybos, keramikos, medžio drožybos, tekstilės, kalvystės, popieriaus karpinių, šiaudų rišimo, skulptūros meno kūrėjų ne tik iš mūsų krašto, bet ir Druskininkų, Jurbarko, Kauno, Kalvarijos, Kaišiadorių. Plenero metu sukurti darbai papuoš Lukšių miestelio erdves, papildys Zyplių dvaro rūmuose esančias tautodailės darbų ekspozicijas, ilgai tarnaus ir kalvio pagaminti vartai miestelio kapinėms.
Ankstyvą trečiadienio rytą Zyplių dvaro arklidėse randame tautodailininkus, gurkšnojančius kavą. Pakalbinus nuo pat „Zyplių žiogų“ pradžios plenere dalyvaujančią keramikę Eglę Tyzenhauz, ši prisiminė, kad prieš 22-ejus metus pirmasis pleneras vyko tuometiniuose Lukšių kultūros namuose, kur rajono tautodailininkai buvo sukviesti bendrijos „Dailius“ pirmininko, skulptoriaus Vido Cikanos.
„Man lengva skaičiuoti, nes tuomet į plenerą atvykau su nei vienerių neturinčia dukra Sofija, kuri užaugo tarp menininkų. Ir vaikai, anūkai daugelio čia atvažiuoja, jie taip pat išmoko kurti, – sako E. Tyzenhauz. – O kasmet atvažiuoti į plenerą tai pirmiausiai traukia pati Zyplių dvaro dvasia bei nuostabi bičiulių kompanija.“
Jai antrina ir jos mama, popieriaus karpinių meistrė Genutė Bučiūnienė, kuri sako, kad tarp plenero dalyvių yra toks ryšys, kurio net negali paaiškinti.
„Tiesa, kūrėjai yra jautrios asmenybės, tačiau per du dešimtmečius aš nemačiau nei jokio pavydo ar konfliktų. Šitas pleneras suteikia ne tik kūrybinę laisvę...“ – sako Genutė.
Jos dvi kolegės, karpytojos iš Druskininkų, sako labai pamilusios Zanavykiją ir taip pat čia mielai atvažiuoja. Kalbinta Diana Lukošiūnaitė rodo arklidžių galerijoje prieš dvylika metų iškarpytą ir kabantį padėkos raštą.
„Į plenerą sugrįžtu kaip į namus. Čia tarsi mano šeima, laukiam visi, kad vėl susitiktume“, – šypsosi D. Lukošiūnaitė.
Kalbinti plenero dalyviai vienbalsiai tvirtino, kad dalyvavimas plenere leidžia pažinti ir kitus menus, kad kone kiekvienas yra bandęs tapyti, lipdyti iš molio ar imtis kurti skulptūras.
Po kavos pertraukėlės plenero dalyviai skuba tęsti pradėtų darbų. Kieme dirba medžio skulptorius jurbarkiškis Juozas Videika. Užgesinęs benzopjūklą sako, kad iš ąžuolo baigia drožti skulptūrą „Vaikystė“, vaizduojančią mergaitę su šuniuku.
„Pjaunu su pjūklu, paskui pakalu su kaltu, nepatinka – vėl nupjaunu...“ – šypsosi tautodailininkas Juozas ir išduoda, kad, paėmęs ąžuolą ir pamatęs dvi atsišakojusias šakas, suprato, kokia skulptūra gims. – Vis pasigendu greta kūrusio kalvio Valdo. Jis buvo šio plenero simbolis.“
Zyplių dvaro kieme stovinčiame kupole prie molberto palinkusi Alė Kalėdienė iš Druskininkų sako, kad galbūt ne vieta svarbiausia, o čia sutikti žmonės. Ji į plenerą atvyksta dar ir todėl, kad gali laikinai palikti savo kūrybines studijas ir kurti gamtoje. Pedagoge dirbanti Alė džiaugiasi, kad „Zyplių žiogai“ vyksta kasmet liepos paskutinėmis dienomis, todėl ji galinti iš anksto planuoti atvykimą.
„Tapau debesis, nes pastaruoju metu dažnai pikta audra mus aplanko. Bet aš debesis pašviesinau, nes šiandien jie man virš galvos danguje tokie“, – sako Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklos dėstytoja.
Aplankome ir prie skulptūros plušančią Aureliją Kurienę, jau daugiau nei dešimtmetį atvykstančią į plenerą. Aurelija pasakojo, kad kartu su V. Cikana, interjero lėlių kūrėja Kristina Venslauskiene bei kalviu Edvardu Mačaičiu šiemet užbaigia kurti „Fėjos“ skulptūrą. E. Mačaitis su kūju taip pat darbuojasi prie metalinių vartų kapinėms.
„Zyplių žiogų“ rengėjai – Šakių kultūros centro Lukšių padalinys, jo vadovė Daiva Bukšnienė pabrėžia, kad plenere dalyvauja daugiausiai bendrijos „Dailius“ nariai.
„Šiemet noriu, kad menininkai pabaigtų pernai pradėtus darbus ir šie surastų savo vietą. Todėl ir bendras skulptorių bei kalvio darbas „Fėja“ iškeliaus ir papuoš Siesarties vingio parką miestelio centre“, – sumanymą išduoda D. Bukšnienė.