Kai spalio mėnesį atnaujintas Marijampolės dramos teatras atvėrė duris, gal kiek ir kilstelėjo antakiai išgirdus, kad meno vadovo pareigas ten eina šakietis aktorius, režisierius Zigmantas Baranauskas. Ne dėl to, kad jam tokių pareigų nepatikėtum, o iš netikėtumo, kad jis apsistojo Marijampolėje. Pasirodo, ten jo tikrieji namai ir juose jis jaučiasi puikiai, sukasi ne tik savame teatre, bet ir kituose teatruose, televizijoje, veda renginius, o kai galvoje užverda... meta ne viską velniop, o užmeta meškerę be vilties sužvejoti auksinę žuvelę. Jis tiki, kad savo svajones ir ambicijas gali įgyvendinti ir be jos pagalbos, o jų Zigmanto galvoja sukasi tikrai didelių – kad ir, pavyzdžiui, į Marijampolę parvežti „Auksinį scenos kryžių“.
Po dvejus metus trukusių Marijampolės dramos teatro atnaujinimo darbų pastatas pasitinka visas dar net gurgždantis nuo naujumo. Pasibeldus į naujai iškepto meno vadovo duris ir gavus leidimą užeiti, pirmiausia nustembi pamačius dailiai išrikiuotas Zigmanto meškeres. Ir čia visai ne atsitiktinumas, jis sako mėgstąs kasdien užmesti meškerę, o ypač, kai galva pradeda virti nuo minčių ir reikalų. Pastarųjų jauno vyro gyvenime yra apsčiai, ypač einant atsakingas pareigas, kurias reikia derinti su kitais darbais, šeima ir namais... Pokalbį visai netikėtai pradedame beveik nuo Adomo ir Ievos – prisiminėme „Varpo“ mokyklą ir Zigmantas linksmai prisipažįsta mokytis nustojęs lygiai tada, kai suprato, kad nori būti aktoriumi, t. y. maždaug devintoje ar dešimtoje klasėje: „Turėjau vieną sąsiuvinį visiems dalykams, ant kurio buvo užrašyta – Zigmanto Baranausko visų darbų darbeliai. Ir rūpėjo man tada tik aktorystė.“ Linksmą, teatrališką vyruką mokyklos menų dienų metu tada pastebėjo „Varpo“ dramos studijos vadovė Vilija Meškaitienė ir pakvietė savo artistiškumą išnaudoti produktyviai – ateinant vaidinti. 
Kelias į aktorystę Zigmantui buvo vingiuotas, tačiau atnešė daug vertingų įžvalgų, o smagiausia jam tai, jog apsiginklavęs žodžiu jis gali pelnyti duoną. Asmeninio archyvo nuotr.
„Berods, dešimtoje klasėje gavau vieną svarbesnių vaidmenų spektaklyje „Škac, mirtie, visados škac“ ir tikrai – jei ne Vilija, tapusi kelrode žvaigžde, nebūtų padėti tie pamatai teatrui, aktorystei. Dėkingas už tai, – prisimena Zigmantas. Jis kalba linksmai, bet čia pat patikina, kad kalba tikrų tikriausią tiesą: – Augau šeimoje ne prie pinigo, Valiulių kaime. Buvau mažiausias klasėje. Taip pat silpniausias. Mikčiojau ir dar turėjau Zigmo vardą. Sakyčiau, sukrito visas komplektėlis! Nieko kito man nebeliko – tik apsiginti žodžiu. Būtent iš to iki šiol ir valgau duoną.“
Vardas Zigmantas ir mikčiojimas, pasirodo, eina iš kartos į kartą – nuo senelio. Tik va, aktorystės toje šeimoje nėra nė menkiausios apraiškos. Meno keliu eina tik jauniausias Zigmantas ir... jau nebemikčioja. 
Zigmantas Baranauskas taip pat vadovauja ir mėgėjų teatralų kolektyvui, o svajonėse – sukurti spektaklį kūdikiams. Asmeninio archyvo nuotr.
Bėgdami per 35-erius metus besitęsiančią jo gyvenimo istoriją, trumpai stabtelime ties studijų metais, atnešusiais visą jausmų ir įžvalgų karuselę. Po mokyklos baigimo Zigmantas stojo į taip vadinamą aktorinį, nes galvojo, kad yra talentingas. Tačiau atvažiavęs į stojamuosius sostinėje jis suprato, kad yra talentingesnių: „Pamačiau, kad ten chebra geba žongliruoti keturiais kamuoliukais ir kartu dar sugeba vaikščiot ant rankų bei groti gitara laikydami ant nosies galiuko benzapjūklą. Tada supratau, kad aš nesu tiek talentingas, ir tais metais, žinoma, neįstojau.“
Skausmingas buvo tas neįstojimas, nes viską jaunas vyrukas tada buvo pastatęs ant aktoriaus kortos. Grįžęs namo, prisimena, nuverkė į pagalvę ir nusipirkęs žurnalą „Kur studijuoti“ bedė į bet kokią profesiją... ir išvažiavo į kolegiją studijuoti toli nuo aktorystės esančios maisto pramonės technologijų specialybės.
„Gyvenau barake, gavau penkiasdešimties litų vertės stipendiją, pamačiau ir supratau gyvenimą ir po pusmečio pabaigiau šias studijas“, – su jam būdingu humoru kalba aktorius. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Tada jam teko pasidarbuoti barmenu Šakiuose ir Šventojoje, o iš ten jis vėl patraukė į aktorinio stojamuosius. Zigmantas tik energingai purto galvą, paklaustas, ar antrąkart buvo geriau jiems pasiruošęs.
„Dabar jau esu linkęs išvadas daryti, bet tada važiavau sau vėl kaip stoviu – pasakėčią vietoje sukūriau, dainą padainavau, eilėraščius kelis mokėjau... Ir įstojau. Tada iškart, žinoma, pasijutau aktoriumi ir didžiu menininku“, – autoironijos sau negaili pašnekovas.
Studijos, prisipažįsta, davė daug. Pirmame kurse Zigmantas sako visiškai jautėsi kaip „Grybų kare“, nesuprato, kas vyksta, nes manė, kad jau moka vaidinti, o šitą jo manymą nuolat lydėjo dėstytojų pastabos, kad, deja, ne viskas išeina. Tačiau antrame kurse įvyko lūžis, kai jis sau išsikėlė ambicingą tikslą, susilažino su dėstytoju, kad pavyks įgyvendinti vieną kūrybinį projektą, ir jam pavyko... apvaliam dešimtukui.
„Tada atrodė, kad jau pagavau esmę – supratau, kad vaidyba yra melas ir tu turi šventai tikėti savo melu, kad apgautum žiūrovą. Čia kaip tais laikais, kai simuliuoji, jog sergi, ir pats tuo taip įtiki, kad įtikini net mamą, ir ji leidžia neiti į mokyklą“, – mintimis dalinasi Zigmantas ir priduria, kad tada atrado savitą vaidybos mechanizmą. Tačiau neilgam, nes pabaigus studijas ir pradėjus dirbti teatre, vėl ėmė atrodyti, kad nieko nemoka.
„Dabar jau man visą gyvenimą taip: atrodo, kad moki, o jau kitą akimirksnį ima atrodyti, jog niekas tau neišeina...“ – sako aktorius ir režisierius. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Taip žingsnis po žingsnio atsiduriame Marijampolėje – mieste, kuris Zigmantui savas dėl vienos labai paprastos priežasties. Čia jis gimė ir gyveno pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus. Dar įdomiau, kad bene prieš penkmetį su žmona ir dukrele įsikūrė netgi tame pačiame vaikystės bute. Jo damoms nėra lengva su tokiu šeimos vyru ir tėčiu, kuris sukasi ne tik teatre, bet ir televizijoje, veda renginius, pats vadovauja mėgėjų kolektyvams, režisuoja spektaklius. Bet jos jau priprato ir nuo pat pradžių žinojo, su kuo turi reikalą. Karjera Marijampolėje prasidėjo nuo pusės renginių organizatoriaus etato kultūros centre. Staiga driokstelėjęs karantinas buvo smūgis šios srities specialistams, tačiau Zigmas nebūtų Zigmas, jeigu nesugalvotų kokios „aferos“. Taip gimė internetinė jo laida, vis daugiau žmonių turėjo progos išvysti jo talentus, plėtėsi pažintys, todėl atėjimas į teatro vadovo postą nebuvo labai netikėtas. 35-eri metai, svarsto Zigmantas, yra geras amžius – dar koks dešimtmetis iki paties piko. Kasdienė jo veikla dabar susideda iš daugybės matomų ir nematomų darbų: planuoja teatro repertuarą, susitinka su režisieriais, apgalvoja būsimus pastatymus, kokius aktorius kviestis ir t. t.
„Noriu šiame teatre surinkti profesionalių aktorių trupę. Turiu ambiciją per kokius ketverius metus padaryti taip, kad teatras būtų įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Darysiu viską, kad tikslai būtų pasiekti. Norisi atrasti tai, ko Marijampolei reikia, ką mėgsta žiūrovas. Ir tai tikrai ne vien apie duoną ir žaidimus...“ – ambicingus planus vardina Zigmantas.
Pasitikslinu, ar jo para tokio pat ilgumo, kaip ir paprastų mirtingųjų, jis patikina, kad turi tiek pat valandų, kiek ir kiti. Bet telefonas visada jam po ranka, todėl ir uždarius teatro duris tenka darbuotis.
„Būna, kad svajoju pabėgt nuo visko ir... žvejot. Todėl ir meškerės prie darbinio stalo. Išeinu, išsimėtau ir tas noras dingsta“, – apie streso įveikimo būdus kalba teatro meno vadovas. Labiausiai jam šiame darbe padeda tai, jog turi platų pažinčių ratą, tada lengviau kalbėtis, susitarti.
Po pertvarkos ir remonto Marijampolės dramos teatras sugrįžo su režisieriaus Arvydo Lebeliūno premjera „Įeina laisvas žmogus“. Jame vieną vaidmenį kuria ir pats Zigmantas. Šis spektaklis ne tik ironiškai priverčia pažvelgti į tai, kad dažnai tik gyvename savo svajonių, o ne realiame pasaulyje, bet taip pat parodo, kad teatras – tai gyva, nuolat atsinaujinanti jėga, kuri vienija visus mus. Zigmantas tiki, kad teatras ne tik išliko, bet ir žengė į naują kūrybinę erą, o repertuaras ir teatro užimtumas kalba pats už save – teatras alsuoja gyvenimu ir energija!
Eduardas iš Griškabūdžio:
