Netyčia susiklostė visai smagi tradicija, kad su kraštiete menininke, meno studijos „Gyvenimo mokykla“ įkūrėja griškabūdiete Egle Tamulyte, dar žinoma ir Aglajos Ray slapyvardžiu, vis pasikalbame sausį. Jei anksčiau pokalbio ašimi tapdavo jos autorinės parodos, tai šįkart kalbėjomės plačiau – apie bemaž metus, praleistus Marselyje (Prancūzija), bei kelionę į Libaną. Ji pasidalino savo mintimis apie misionieriškas misijas, gyvenimo patirtis, kūrybą, kuri ir yra ją gydanti, viltį suteikianti jėga.
Tik grįžusią Eglę užgriuvo malonūs reikalai. Interviu valstybiniame radijuje, kelias dienas trukusi krikščioniško jaunimo konferencija „Druskinė“, skirta jungti Lietuvos ir kitų Europos šalių krikščioniškų bendruomenių jaunimą. Ten ji dalyvauja jau antrus metus iš eilės, skaito pranešimus, dalinasi savo patirtimi moterų vakaruose, suorganizavo seminarą. Be tikėjimo Dievu Eglė savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoja, todėl ir į Marselį iškeliavo vedama misionieriškos misijos –bendradarbiaujant su misionierių organizacija „Steiger“. Iš pradžių, sako pašnekovė, planuota, kad stažuotė užsitęs pusmetį. Ką veikia misionieriai? Jie tiesiog eina į gatves, kalba apie Dievą, skleidžia Evangelijos žodį, Eglės atveju – visada tam buvo pasitelkiamos ir kūrybiškos priemonės. Pasiruošti misijoms žmonės iš 32 pasaulio šalių rinkosi Vokietijoje, Drezdene. Ten praleido septynias savaites, o Eglė savo ruožtu sau išsikėlė ir iššūkį prisiminti dar studijų laikais turėtus prancūzų kalbos pragrindus. 
Įkvėpta vietinių žmonių ir aplinkos menininkė laiką dalijo pusiau – misionieriškai veiklai ir kūrybai. Marselyje ji surengė net dvi personalines parodas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Per metus Prancūzijoje pramokau kalbą. Man tikrai labai patinka visą gyvenimą mokytis ko nors naujo“, – sako pašnekovė.
Marselį ji pamilo, nors iš pradžių po ilgo pabuvimo Lietuvoje, gimtajame Griškabūdyje, kultūrinis šokas vis tiek ištiko. Tačiau naujos pažintys, susikurta nauja rutina, įsiliejimas į vietinę bendruomenę padėjo geriau adaptuotis.
„Marselis nuostabus, nes gali pabuvęs vidury miesto nukeliauti prie jūros, dar atokiau – rasi laukinius paplūdimius... Vanduo, vėjas, nuostabi architektūra, galerijos, pažintys su vietos menininkais – patyriau daug kūrybinių stimuliacijų“, – pasakoja Eglė ir priduria, kad visi potyriai pavirto dviem personalinėmis parodomis. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Pernai vasarį, vos tik atvykusi, ji Marselyje atidarė parodą „Tiesos eliksyras“. Pati menininkė ją apibūdina kaip seriją darbų, įkvėptų tikėjimo. Pagrindinis ir svarbiausias šios parodos įvaizdis / simbolis buvo visa tai, kas atgaivina – vanduo. Šis darniai susiliejo su Biblijos eilutėmis.
„Marselyje daug tarptautinės publikos, todėl mane sutiko svetingai, o kalbėti meno kalba išvis nėra sudėtinga“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Antroji paroda „Dek skaisčiau“ gimė vėliau, jau bendradarbiaujant su minėta misionieriška organizacija „Steiger“. Darbai buvo eksponuojami bažnyčioje, o jų centre – ugnies simbolis.
„Ugnies stulpas, degantis krūmas, galų gale širdis – kaip portalas tarp dangaus ir žemės. Man buvo aktualu panagrinėti Dievo meilės temą“, – sako Eglė. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Be nuolatinės kūrybos, griškabūdietė daug laiko skyrė ir misionieriškai veiklai, per kurią svečiavosi Londone, bemaž savaitei keliavo į Beirutą. Skamba lyg ir ne visai saugiai keliauti ta kryptimi, tačiau Eglė pasakoja, kad nors čia pat karas ir nuolatinės grėsmės, vietiniai žmonės jai pasirodė labai draugiški, linkę vieni kitiems padėti, vieni kitus saugoti: „Toks įspūdis, kad nuolatiniai neramumai išugdė tų žmonių tvirtą charakterį ir gebėjimą nepasiduoti. Jie gyvena savo gyvenimus, kuria šeimas ir verslus... Įspūdinga patirtis. Mane įkvepia tokios kelionės, jos padeda labiau įvertinti gyvenimą Lietuvoje, pajusti dėkingumą už stabilumą, už tai, ką turime.“
Nors Eglė grįžti namo planavo liepos mėnesį, bet gyvenimas pakoregavo kitaip ir ji likosi dar pusmečiui – tik kitame Prancūzijos mieste, iš kurio, kaip pati sako, jau pats Dievas parvedė į gimtuosius namus. Grįžusią prieš pats didžiąsias metų šventes Eglę mamos namuose apėmė saldi ramybė, jaukumas, dėkingumas. 
Misionierišką misiją Eglė taip pat atliko pasitelkdama kūrybą, taip kviesdama praeivius dialogui apie Dievą. Asmeninio archyvo nuotr.
„Jaučiuosi namie ir savo bendruomenėje laukiama, noriu kurti, tapyti paveikslus, grįžti į „Gyvenimo mokyklą“, su visais susitikti, išgerti arbatos. O kiek ilgai užsibūsiu, nežinau, negalvoju. Tik pasitikiu, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti“, – sako Eglė.
Beje, kad ji savoje bendruomenėje veikia reikšmingai, akivaizdu. Dar metų pabaigoje Eglė Globalios Lietuvos apdovanojimuose buvo nominuota kategorijoje „Už tarptautinę patirtį Lietuvos regionams“, dar konkrečiau – už neformalaus jaunimo ugdymo ir bendruomeniškumo skatinimą per meną Šakių rajone. Ir nors laureatu tapo kitas pretendentas, menininkė džiaugiasi, kad jos nuoširdžios iniciatyvos sulaukia dėmesio. Jas tęs ir toliau.
„Jaudinantis gyvenimas, kai nežinai, ką atneš rytojus. Tereikia skaityti ženklus, fokusuotis į tai, kas džiugina širdį, o metų pradžiai didelių užmojų neturiu, tiesiog bandau susidėlioti mintis ir prioritetus“, – kalba E. Tamulytė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Eduardas iš Griškabūdžio:
