Prieš daugiau nei savaitę buvo atšoktas Šakių r. meno mokyklos šokių studijos „Šakietukas“ dešimtmetis. Pilnutėlė salė, glėbiai gėlių, sveikinimai, prisiminimai ir braukiamos laimės ašaros – viskas, kaip priklauso tokiai šventei. Su per dešimtmetį bemaž šakiete tapusia kolektyvo vadove Juste Lukauskiene kalbamės kiek aprimus šventiniam šurmuliui ir ji prisipažįsta, kad junta atostogų poreikį, tačiau kai mudviejų kalbos pasisuka apie kolektyvą, šokius, ateities planus, viena tampa iškart aišku – į darbą ji keliauja kaip į šventę, jos visa širdis čia ir paleisti užaugusius šokėjus, sako, visada būna mamiškai skausminga.
Visos istorijos prasideda nuo pirmojo žingsnio. Prieš dešimtmetį, rudenį, J. Lukauskienė paraginta draugės atsidūrė Šakių r. meno mokykloje ir pokalbio metu vis negaili mokyklai gerų žodžių už laisvę skleistis, kurti ir šokti.
„Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be šios mokyklos“, – atvira pašnekovė.
„Kai kalba pasisuka apie tautinio kostiumo dėvėjimą, esu griežta. Jis turi būti dėvimas su pagarba, plaukai turi būti tvarkingai supinti. O kas susiję su šokiais, tai visada sakau, kad galima suklysti žingsnelį, ne taip koją ar ranką pakreipti, bet jokiais būdais negalima prarasti scenoje laikysenos.“,– sako Justė Lukauskienė. V. Venslovaičio nuotr.
2015 m. ji subūrė kolektyvą ir mokyklos direktorius Einaras Martinaitis tada pažadėjo, kad „jei seksis gerai, parūpins gražiausius tautinius kostiumus“. O nesisekti juk negalėjo – pati Justė nuo mažens žinojo, kur jos širdies kelias ir kad juo eis šokio žingsneliu. Gal ir sunku patikėti, bet jau po metų kolektyvas dalyvavo Moksleivių dainų šventėje ir taip pradėjo iš konkursuose nuskintų laurų pinti vainiką. Tad būtinai reikėjo ir krikštynų – 2017m. kolektyvui suteiktas „Šakietuko“ vardas, o šokti norinčių būrys vis augo, keitėsi amžiaus grupės, vieniems išėjus, pildėsi naujais nariais. Šiandien yra 53 šokėjai, net trys kolektyvo grupės (mergaičių, jaunių, merginų) ir kolektyvas gavo studijos statusą. Paklausta, kokia jos ir šokėjų kasdienybė, Justė tuoj atverčia tvarkaraštį ir rodo, kiek suplanuota pamokų ir repeticijų. O prieš svarbias atrankas, konkursus, festivalius ir šventes laiką jie išvis pamiršta skaičiuoti. Kartais, prisiminusi pastarąją Dainų šventę juokiasi J. Lukauskienė, net sugipsuota koja bei skausmai nebūna kliūtis daryti tai, kas suplanuota. Tačiau tik nuoseklus darbas, disciplina gali duoti rezultatus. „Šakietukas“ yra ne vieno reikšmingo festivalio ir konkurso laimėtojas ar laureatas, be liaudiškų šokių, mokytoja mokinius rengia ir šiuolaikinių šokių konkursams. Vardydama laimėjimus, mokytoja džiaugiasi, kad konkursuose pavyksta pademonstruoti aukštą lygį, dažnai iš komisijos narių išgirsta, kad ji turinti savitą braižą, ir palinkėjimą to savitumo neprarasti. 
Bemaž valandą trukusiame Šakių r. meno mokyklos šokių studijos „Šakietukas” kūrybinės veiklos dešimtmečio koncerte sukosi mergaitės, jaunių poros ir merginos. Iš viso studija vienija per pusšimtį šokėjų. V. Venslovaičio nuotr.
„Ar esu griežta mokytoja? Dėl lankymo nebaru, bet esu griežta, ypač, kai kalba pasisuka apie tautinio kostiumo dėvėjimą. Jis turi būti dėvimas su pagarba, plaukai turi būti tvarkingai supinti. Tautinio kostiumo prestižas auga. O kas susiję su šokiais, tai visada sakau, kad galima suklysti žingsnelį, ne taip koją ar ranką pakreipti, bet jokiais būdais negalima prarasti scenoje laikysenos. Nes jeigu laikysenos nebus – nebus nieko“, – kalba Justė ir išduoda savo svajonę. Ji labai norėtų surinkti mažųjų šokėjų porų grupę, net ir kostiumus visiems turėtų, tačiau, kaip labai dažnai pasitaiko šokiuose, trūksta... vyriško ryžto. Berniukų šokėjų rasti ir juos išlaikyti yra sunkiau. 
V. Venslovaičio nuotr.
Kadangi J. Lukauskienė vadovauja ne tik „Šakietukui“, bet Šakių kultūros centro senjorų liaudiškų šokių grupei „Vijūras“, savaime kyla klausimas, ar dar užtenka laiko poilsiui. Ji greitakalbe beria, kad visaip būna, bet dar nebuvo taip, kad į darbą važiuotų be nuotaikos ir nusiteikimo: „Aš į darbą kaip į šventę! Pedagogo duona gal ir ne visada lengva, bet iš tiesų, kai į kolektyvą ateina norintys šokti, susiburia bendruomenė, prisijungia vaikų tėvai, tampame kone šeima, todėl niekad nesijaučiu vieniša“, – atvira J. Lukauskienė.
Už nuoširdžiai ir nuosekliai puoselėjamą liaudies šokio tradiciją, vaikų bei jaunimo ugdymą, pagrįstą tautinėmis vertybėmis, jai neseniai buvo paskirta tūkstančio eurų premija. Ir nors įvertinimai bei laimėjimai glosto širdį, ši vis dėlto smarkiau ima plakti, kai reikia atrinkti, statyti šokius, kai įveikiami iššūkiai. Rugsėjį „Šakietuko“ laukia neeilinė kelionė: kolektyvas išplauks į tarptautinius vandenis – dalyvaus Graikijoje vyksiančiame festivalyje.
Eduardas iš Griškabūdžio:
