Niekas žmonių taip nesuartina, kaip ilga kelionė pėsčiomis, o kelyje išsivalo mintys, prašviesėja galva, apsiverčia vertybės – tokias ir panašias mintis ne kartą teko girdėti iš piligrimų. Šimtai „Camino Lituano“ kilometrų veda nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje, nuo Svėdasų iki Pakruojo, Tauragės, Šiaulių ir susijungia su „Camino Latvia“, bet atkarpos mūsų kraštuose nėra. Birželio 11 d. Kudirkos Naumiestyje, Vinco Kudirkos muziejuje, įvyko nauja pradžia pakvipęs susitikimas – vietos bendruomenių atstovai, turizmo specialistai, kultūros darbuotojai ir piligrimystės entuziastai diskutavo apie galimybę „Camino Lituano“ kelią atvesti į Sūduvą.
„Camino Lituano“ – kas tai?
Leistis į pokalbį apie tokio kelio mūsų rajone ir apskritai Suvalkijoje atsiradimą gimė iš Gižų kilusiai gidei Onai Maksvytienei ir rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojai Eglei Plančiūnienei. Keletas elektroninių laiškų, pokalbių telefonu ir buvo susitarta susitikti gyvai, pasidalinti idėjomis. Lietuviškasis piligrimų kelias keleto bendraminčių iniciatyva pradėtas kurti 2016 m. Oficialiai „Camino Lituano“ atidarytas 2017 m. vasarą Punioje. Kelias suskirstytas į etapus – maždaug 25 kilometrų dienos atkarpas. „Camino Lituano“ kamienas – 500 kilometrų nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje (21 etapas). Kiti 500 kilometrų – Aukštaitijos (11 etapų) ir Žemaitijos (18 etapų) atšakos, dėl jų „Camino Lituano“ galima pasiekti iš kitų Lietuvos kampelių. Taip žingsnis po žingsnio išvaikščioji Lietuvą. Lietuviškasis kelias sukurtas šv. Jokūbo kelio Ispanijoje pagrindu ir jis pažymėtas lygiai taip pat, kaip ir ispaniškasis, – mėlyname fone geltonos rodyklės ir kriauklės. Kelio ženklinimas atstoja žemėlapį ir neleidžia paklysti. Nors daugelis mano, kad piligrimystė siejama tik su tikėjimu, krikščionybei svarbių vietų lankymu, tačiau taip nėra – piligrimais gali tapti bet kuris, besidomintis kultūra, istorija, menu, kam nesvetimas bendravimas, žmonių patirtys ir istorijos. Gausų piligrimystės bagažą turinti viešnia Ona iškart pastebėjo, kad „Camino“ yra ne vien apie kelią, bet ir apie žmonių jungtį: „Galima sužymėti visą Lietuvą kriauklėmis, bet jei nebus žmonių, kurie pasitiks, priims, pasiūlys vandens ar nakvynę, tai bus tik ženklai. Kelias tampa gyvas tada, kai tampa bendruomenės dalimi.“
Dar neužpildyta „Camino Lituano“ mozaika
O. Maksvytienė susitikimo metu pasidalijo mintimis, kodėl svarbu „Camino Lituano“ pratęsti per Šakių ir Vilkaviškio kraštus: „Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis – čia daug gražių provincijų su nuostabiais žmonėmis. Mūsų regionas yra nepelnytai užmirštas. Juk turime ką parodyti – nuo Slavikų iki Sudargo, nuo Kudirkos Naumiesčio iki Kidulių, kiek nuostabių vietų, senųjų kapinaičių, mažų bažnytėlių, kurios laukia piligrimų būti atrastos.“ Jai pritarė ir E. Plančiūnienė, pastebėjusi, kad išties Europoje ir Lietuvoje žmonės vis labiau atranda ir pamilsta lėtąjį intelektualųjį turizmą.
„Galime turėti tokią atkarpą be didžiulių investicijų – reikia tik vietinių žmonių iniciatyvos, noro priimti keliautojus, bendruomenių įsitraukimo“, – kalbėjo savivaldybės atstovė ir kartu su susitikime dalyvavusia vicemere Gintaute Didžbaliene vylėsi, kad pavyks šia tema sudominti įsitraukti bendruomenes, nes kelio atkarpa turi dėliotis dalyvaujant žmonėms, o ne valdiškai.
O. Maksvytienė ne tik kalba, bet ir veikia – pėsčiomis ji su bendraminte jau nuėjo atkarpą nuo Kudirkos Naumiesčio iki Vilkaviškio, testavo maršrutą, ir tiesiog kaifavo nuo aplankytų vietovių. Į pokalbį įsijungęs Kudirkos Naumiesčio klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis vis dėlto siūlė nepamiršti sakralaus akcento: „Pasiūlyčiau įtraukti ir Keturnaujienos koplyčią – ji jau dabar yra piligriminės dvasios vieta. Tai būtų natūralus ir prasmingas kelio tęsimas.“
Tikslas aiškus – belieka tik veikti ir eiti
Diskusijos metu buvo svarstomos realios galimos atkarpos, vietovės, bendruomenių indėlis. Mąstyta, kad kelias, ateinantis nuo Tauragės per Jurbarką, kirtus tiltą, tęstųsi per Kidulius, Sudargą, tada eitų link Kudirkos Naumiesčio per Slavikus, Šilgalius. Iškeltas klausimas, ar sudėtinga būtų piligrimams eiti pasienio ruožu, ar geriau rinktis kitus maršrutus, o galbūt jų rajone galėtų būti net keletas. Susitikimo dalyviai sutarė, kad vasarą reikia išžvalgyti kelius, įvertinti nakvynės galimybes, užmegzti dialogą su bendruomenėmis, kurios galėtų dalyvauti sudarant maršrutą. Abejojančių, kad tokios atkarpos atsiradimas Suvalkijoje visiems būtų visapusiškai naudingas, nebuvo.
„Man reikia vieno dalyko – jūsų iniciatyvos, – reziumuodama į šakiečius kreipėsi O. Maksvytienė ir neabejojo: – Jei patikėsime šituo keliu – laimėsime visi. Bent jau būsime matomi. Būsime žinomi. Ir sujungti keliu.“
Eduardas iš Griškabūdžio:
