Jūrininko profesija nuo seno apipinta legendomis, jūreivių gyvenimas visuomet turėjo savotiškos paslapties. Apie tai kraštietis jūrų kapitonas Juozas Liepuonius pasakojo viešėdamas Griškabūdyje.
J. Liepuonius gimė Bliuviškiuose, kaip susitikimo pradžioje pasakojo, čia gyveno su tėveliais vos trejus metus, mokėsi Kybartuose, jūreivystės – Liepojoje, dar vėliau studijavo Vilniuje, Londone. Šiuo metu J. Liepuonius dirba Kanados–Australijos jūrų kompanijoje kapitonu ir plaukioja po pasaulio vandenynus.
„Negaliu pasakyti, kodėl tapau jūrininku. Kybartuose gyvenau Švyturio gatvėje... Tėčio pusbrolis dirbo JAV kariniame laivyne...“ – svarsto kraštietis.
Susitikimo pradžioje J. Liepuonius gana plačiai apžvelgė Lietuvos jūrų laivybos istoriją, akcentuodamas, kad ši neatsiejama nuo Kuršių marių, mat žvejyba Kuršių nerijoje gyvenusiems žmonėms pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu buvo nuo akmens amžiaus laikų.
„Vandens keliai Lietuvoje buvo pagrindinė susisiekimo ir prekybos priemonė. Buvo laikotarpis, kuomet Lietuvoje buvo penki jūrų uostai – vienas iš jų 16 a. Biržuose. Paskui, be abejo, iškilo Kauno, Jurbarko, Smalininkų, Klaipėdos, Šventosios. Pastarasis dėl konkurencijos buvo užverstas akmenimis ir tik 1923–1925 m. atstatytas. Šiandien yra parengtas šio uosto atnaujinimo projektas“, – pasakojo svečias.
Jis priminė ir faktą, kad 1921 m. įsikūrusi Lietuvos garlaivių bendrovė įsigijo du motorinius burlaivius – „Jūratė“ ir „Kastytis“, kurie buvo registruoti Jurbarko prieplaukoje, nes Klaipėdos kraštą administravo prancūzai ir Lietuva neturėjo priėjimo prie Baltijos jūros. 1921 m. kovo 4 d. į Klaipėdą įplaukusi „Jūratė“ su iškelta Trispalve buvo pirmasis į Klaipėdos uostą įplaukęs Lietuvos jūrų prekybos laivas, žymintis Lietuvos laivyno istorijos pradžią, po savaitės atplaukė ir „Kastytis“. 1923m. sausio 15-ąją Klaipėda su Klaipėdos kraštu buvo prijungta prie Lietuvos, ir Lietuvai atsivėrė visiškai kitokios galimybės.
Svečias toliau vardijo istorinius faktus: sovietmečiu Klaipėdoje apie 30 proc. gyventojų buvo susijusi su žvejybiniu laivynu. Po Antrojo pasaulinio karo, nors Klaipėdos miestas buvo sugriautas, Klaipėdos uostas išliko, jis plėtoti pradėtas nuo 1955 m., o nuo 1965 m. prasidėjo žuvies pramonės laivyno klestėjimo laikotarpis, dar po dešimtmečio atsirado plaukiojančios bazės: buvo gaudoma žuvis ir vietoje laivuose paruošiama. Atsirado ir gelbėjimo laivai lietuviškais pavadinimais – „Rambynas“, „Žalgiris“, „Kapsukas“, „Jurbarkas“, „Onuškis“.
Kalbėdamas apie mokslą, svečias pasakojo, kad jūrininkus tarpukariu ruošdavo Kaune, šiuo metu Klaipėdoje jūreivystės mokosi daug studentų iš Ukrainos, Olandijos, Belgijos, Norvegijos, Rumunijos. 2000m. buvo įkurta Lietuvos jūrų kapitonų asociacija, kurios pirmininkas ir yra J. Liepuonius.
Šiandieniniai kapitonų asociacijos nariai, tokie kaip Sigitas Šileris, Juozas Liepuonius ir kiti legendiniai Lietuvos kapitonai, ir buvo tie atkurtosios Lietuvos, Nepriklausomybės ambasadoriai.
J. Liepuonius pasidžiaugė, kad jo pėdomis pasekė ir sūnus, kapitonas Mindaugas Liepuonius, dirbantis naftos gręžimo laivuose.
„Galime pagrįstai didžiuotis, kad jūrininkai lietuviai plaukioja su kitų valstybių laivais, o lietuviai kapitonai itin gerai yra vertinami specialistai visame pasaulyje“, – pripažįsta svečias.
Susitikimo dalyviai pirmiausiai domėjosi, ar tekę kraštiečiui vaikyti piratus? Šis pabrėžė, kad susidūrimų su piratais yra išgyvenęs ir kad piratavimas buvo visais laikais. Jų ypač gausu Indijos vandenyne, bet per daug neatviravo. Sakė buvę istorijų, susijusių su žmonių gyvybėmis, tad tekę panaudoti ir Molotovo kokteilius.
Pašnekovas atskleidžia – jūra, jos bangavimas ir ta romantika iš pradžių užburia kiekvieną, bet priduria – jūros negalima nugalėti, su jūra reikia sugyventi.
„Be abejo, sunkiausi momentai, kai jūroje sugenda laivo variklis. Laivas dreifuoja. Belieka tik melstis... arba imiesi gudrybių“, – prisimena svečias.
Paklaustas, kaip jo sutuoktinė priėmė, kad du šeimos nariai yra jūrininkai, atsako: „Priima kaip loską. Pripranta. Anais laikais jūreivystė buvo vienas padoresnių pragyvenimo šaltinių. Šiuo metu reise užtrunku trumpiau.“
Jūrininkas pasidalina ir istorija, kai, plaukdamas su rumunais, paprašė išvirti grikių, juos sau kerta, o įgula žiūri su gailesčiu. Pasirodo, rumunai grikius valgo, jei kažkas numiršta. Laive jūrininkai prabūna iki metų, tad tokiam laivui vadovaujant tenka pasitelkti ir psichologinius dėsnius, svarbu kalbų mokėjimas.
„Visuomet sakau laive jūrininkams net dirbant kartu Rusijos, Ukrainos piliečiais, – politika į šoną“, – sako kapitonas ir priduria, kad visgi moterų šiuo metu laivuose dirba gana mažai.
O į susitikimo dalyvių klausimą, ar plaukiojant vandenynais yra tekę sutikti egzotiškų gyvūnų, kraštietis atsakė, kad dažnai laivus „lydi jūros liūtai, bet undinių neteko pamatyti“.
Iki šiol J. Liepuonius skrenda į įvairias pasaulio šalis, tikrina laivų techninę būklę, dokumentaciją ir pan., taip pat Lietuvos jūreivystės akademijoje dėsto jūrų teisę.
„Jūrininkas laukia kontrakto, nori išeiti į jūrą, nes iš to išlaiko šeimą. O pavargęs jūroje, veržiasi namo. Jūreivystė toks užburtas ratas: grįžti – veržiesi į jūrą, jūroje būdamas – veržiesi į krantą“, – pokalbį užbaigė kraštietis ir susitikimo pabaigoje pateikė nemažai faktų: šiandien daugiau kaip 91 proc. pasaulio prekybos krovinių pervežama jūrų laivais, daugiau kaip 3,9 mlrd. žmonių pragyvena naudodami vandenynų resursus, vanduo dengia 71 proc. žemės paviršiaus ploto, deja, 44 proc. pasaulio jūrų ir vandenynų užteršia žmonijos veikla.
Eduardas iš Griškabūdžio:
