Zanavykų muziejuje atgimė išskirtinis mūsų krašto istorijos liudininkas – XIX a. pabaigos–XXa. pradžios išeiginės zanavykiškos rogės. Neseniai jos buvo pargabentos į muziejų.
Muziejininkės pasakoja, kad tai buvusi ne šiaip susisiekimo priemonė, o šventadieniams skirtos rogės, kuriomis anuomet važiuota į svarbiausius gyvenimo įvykius – piršlybas, vestuves ar bažnyčią. Šventiškai puoštos, išlenktomis pavažomis, kalvio darbo metalo raštais ir žalčiukų motyvais, jos liudija zanavykų meistrystę, estetinį pojūtį ir papročių turtingumą. Rogės kadaise priklausė Katilių kaimo gyventojo Juozo Pikžirnio (g. 1927 m.) tėvui. Pikžirnių šeimoje jos buvo naudojamos iki XX a. aštuntojo dešimtmečio, kol laikui bėgant medis suskilo, metalinės detalės surūdijo, o kai kurių fragmentų visai neliko. Būklė buvo kritinė, todėl nuspręsta šį eksponatą išgelbėti nuo visiško sunykimo. Tam Zanavykų muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skaistė Višinskaitė-Kumštienė parengė projektą, buvo gautas 7300 eurų finansavimas, o restauravimo darbus atliko pripažinti meistrai – Kauno IX forto muziejaus restauratorius Martynas Kosas ir Lietuvos etnografijos muziejaus restauratorius Tadas Baukus.
Darbai truko apie pusmetį ir buvo suskirstyti į du etapus – medinės ir metalinės dalies restauravimą.
„Šių rogių restauravimas – tai pagarba Zanavykų krašto istorijai ir amatininkų meistrystei. Norėjosi išsaugoti ne tik eksponatą, bet ir laiko žymes – tą trapų senumo kvapą, kuris priverčia susimąstyti apie mūsų senelių gyvenimą“, – pasakojo metalo restauratorius M. Kosas.
Pasak jo, didžiausias iššūkis buvo sustabdyti medgraužių padarytą žalą. Jis sako: „Reikėjo kiekvieną jų išgraužtą skylutę pripildyti specialių restauravimo medžiagų. O jų buvo šimtai. Tai buvo kantrybės reikalaujantis darbas, bet norėjosi, kad išliktų autentiškumas – kad rogės neatrodytų tarsi naujai pagamintos.“
Kitas sudėtingas etapas – metalinių dalių atstatymas.
„Teko pagaminti trūkstamų tvirtinimo elementų kopijas, atkurti laikmečiui būdingas formas. Stengėmės, kad kiekviena detalė kalbėtų apie tą laiką, iš kurio jos kilusios“, – teigė restauratorius.
Darbo metu laukė ir netikėtas atradimas. Po apnašomis atsivėrė polichromijos fragmentai ir paaiškėjo, kad kiekvienas žalčiukas turėjo spalvotą veidą – akys buvo nudažytos baltai, snukučiai – raudonai.
„Roges pavyko atkurti tikrai sėkmingai – išlaikėme jų autentišką formą, atkūrėme visus puošybos elementus ir suteikėme vaizdą, lyg jos ką tik būtų išvažiavusios iš senos zanavyko sodybos kiemo“, – apibendrino M. Kosas.
Restauruotos rogės taps pagrindiniu spalio 24 d. vyksiančios tarptautinės parodos „Iš nuotakos kraičio skrynios“ akcentu. Parodą Zanavykų muziejus rengia kartu su Velenje muziejumi iš Slovėnijos. Paroda kvies lankytojus pasinerti į XIX–XX a. piršlybų ir vestuvių tradicijas, palyginti Zanavykijos ir Velenje kraštų papročius.
Be to, rogės bus suskaitmenintos ir paviešintos LIMIS bei Europeana sistemose, o edukacinėje programoje „Į veseliją smagiai važiuojam!“ jos kvies pažinti senąsias vestuvių tradicijas interaktyviai.
Eduardas iš Griškabūdžio:
