Kriūkų žmonės į Sviatošino dvarą rinkosi tarsi į senąjį uostą, iš kurio kadaise išplaukdavo baržos, garlaiviai ir upeivių vilkstinės. Tik šįkart Kriūkuose prisišvartavo ne bet koks laivas, o menanti praeitį keliaujanti paroda „Panemunės miestelių upeivystės atmintis“. Renginys tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir dialogu apie tai, kokią vietą Nemunas užima mūsų krašto tapatybėje.
Į įspūdingą laivo formos stendą sugulę žemėlapiai, brėžiniai ir archyvinės fotografijos Kriūkuose nuvilnijo tarsi bangos – vyresniajai kartai primindami, kad panemunės miesteliai užaugo ant šios upės krantų ir iš jos srauto, o jaunesniems atvėrė gal ir negirdėtus istorijos puslapius. Parodos sumanytojų komanda džiaugėsi, kad kriūkiečiai su užsidegimu leidosi į šį projektą, talkino, kuo galėjo. Vienas pagrindinių projekto sumanytojų ir vadovų dr. Justinas Kalinauskas atidarydamas parodą priminė esminę mintį, kurią siekiama atgaivinti: Nemunas formavo ne tik ekonominius ryšius, bet ir kultūrinę tapatybę.
„Nemunas visų pirma buvo transporto arterija, bet taip pat ir kultūrinis kelias, per kurį žinios, mados, naujienos atkeliaudavo į mūsų kraštus. Tiek iš Nemuno aukštupio, tiek ir iš Vakarų – Karaliaučiaus“, – parodą pristatė idėjos autorius dr. J. Kalinauskas.
Atidarydamas parodą, vienas jos sumanytojų ir ekspozicijos architektas dr. Justinas Kalinauskas akcentavo mintį, kad Nemunas kadaise buvo ne tik ekonominių ryšių ašis, bet ir svarbus kultūrinės tapatybės formuotojas. D. Pavalkio nuotr.
Parodoje pristatomos šešios gyvenvietės – nuo Vilkijos iki Smalininkų. Jos atskleidžia skirtingus upeivystės pjūvius. Kriūkuose surengtas pirmasis parodos pristatymas čia įgavo ypatingą svorį – tarpukariu ši vietovė garsėjo laivų statykla ir aktyvia prekyba, o visa tai paliko ryškius pėdsakus tiek kraštovaizdyje, tiek vietos žmonių atmintyje. Kai kurie prisimena vos kelis fragmentus, kitų atsiminimai – ryškesni. Kriūkietis Juozas Masteika tarsi pravėrė savo vaikystės prisiminimų duris – jo žvilgsnis į ekspoziciją kitoks, kupinas žmogaus, visą gyvenimą praleidusio greta Nemuno, jautrumo ir sentimentų. Jis prisiminė tuos kasdienybės vaizdus, kurie šiandien jau tapo istorija: kaip pakrante ritosi silkių statinės, kaip plačiai anuomet driekėsi Nemuno vaga, kokios tvarkingos ir atviros buvo jo pakrantės, kaip kone kiekvienoje sodyboje stovėjo valtis ir kokius savitus gyvenimo prie upės ritualus puoselėjo kriūkiečiai.
„Nemunas buvo mūsų kelias ir duona. Jis čia teikė viską – darbą, judėjimą, ryšius su pasauliu“, – sakė jis. 
D. Pavalkio nuotr.
Parodos kūrėjai mato prasmę savo tyrinėjimuose, nes kai po truputį traukiasi tie, kurie dar atmintyje nešioja prisiminimus apie upę, pilną laivų ir sielių, kaip niekad svarbu kalbėti apie šį praeities puslapį ir išsaugoti ateities kartoms beišblunkančius prisiminimus apie tradicijas, žargoną, žodyną, upeivystės rutiną, čia vykusias veiklas.
D. Pavalkio nuotr.
Tam pritarė ir Panemunių mokyklos-daugiafunkco centro vadovė Lilija Liutvinienė.
„Prisiminimai nyksta, todėl svarbu, kad vaikai matytų, kuo gyveno jų kraštas. Tai – tapatybės pamatai“, – pabrėžė ji ir pridūrė, kad paroda taps puikia galimybe netradicinėms pamokoms. Iš tiesų, paroda tarsi savaime diktavo platesnį tikslą – tai ne vien ekspozicija, bet ir kvietimas permąstyti santykį su upe. Upeivystė nėra tik istorinis terminas – tai socialinis reiškinys, jungęs miestelius į bendrą kultūrinę visumą.
D. Pavalkio nuotr.
Šakių rajono meras Raimondas Januševičius parodos metu prabilo ne tik apie istoriją, bet ir apie ateities galimybes.
„Turime kurti pakrančių infrastruktūrą, kad Nemunas būtų gyvas ir šiandien. Jei norime, kad miesteliai klestėtų, upė turi sugrįžti į jų gyvenimą“, – sakė meras.
D. Pavalkio nuotr.
Jis akcentavo, kad plėtros planai – nuo prieplaukų iki galimų laivybos maršrutų – turi būti dėliojami derinant gamtosaugą, turizmą ir kultūros paveldą. Tai – strateginis mąstymas, leidžiantis upę matyti ne tik kaip istorinę, bet ir kaip ekonominę ašį.
Keliaujanti paroda tokioje diskusijoje užima ypatingą vietą: jos stendas – tarsi simbolinis laivas, jungiantis praeitį su dabartimi. Kiekviename miestelyje jis sustoja lyg trumpam prisišvartuojantis keleivinis garlaivis – kad išgirstų vietos istorijas ir paliktų erdvės naujoms.
Kriūkietis Juozas Masteika tarsi pravėrė savo vaikystės prisiminimų duris – jo žvilgsnis į ekspoziciją kitoks, kupinas žmogaus, visą gyvenimą praleidusio greta Nemuno, jautrumo ir sentimentų. D. Pavalkio nuotr.
Paroda Kriūkuose veikė iki lapkričio 20 d., tačiau ją dar bus galima pamatyti visai netoli – ekspozicija tęsia kelionę Nemuno žemupiu ir persikels į Smalininkus, Jurbarką, Veliuoną bei Vilkiją. Ši keliaujanti paroda – jungtinis dviejų su upių kultūra dirbančių komandų (kultūrinės tyrimų platformos „TẽKA“ ir iniciatyvos „Švęskime upę!“) projektas. Kūrėjus vienija bendra misija – šviesti visuomenę apie upių kultūrą, istoriją ir tą didžiulį upių mastą, kuris kadaise formavo viso regiono gyvenimą.
D. Pavalkio nuotr.
Eduardas iš Griškabūdžio:
