Vasario 16-ąją Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio salėje bus atidaryta griškabūdietės tarpdisciplininio meno kūrėjos Eglės Tamulytės (Aglaja Ray) paroda „Laišvas“. Tai ne tik nauja ekspozicija, bet ir jautrus, asmeniškas pasakojimas apie vietą, žmones ir vertybes, kurios galbūt ne visada iškart pastebimos, bet visgi esminės.
Parodos pavadinimas gimė jungiant du žodžius – laisvas ir šventas. Pasak autorės, jie susijungė į vieną naują būseną, kuri kalba apie žmogaus vidinę laisvę ir apie tai, kas mūsų kasdienybėje yra šventa, net jei to dažnai nepastebime. Kartais tai žmonės, kurių gyvenimai atrodo maži ar nepastebimi, bet būtent juose atsiskleidžia daug tikrumo, jautrumo ir žmogiško grožio.
Vienu iš ryškiausių parodos emocinių atspirties taškų tampa vietos bendruomenei gerai pažįstamo Algirdo, dar vadinto Frankoniu, istorija. Jis įamžintas ir menininkės video darbe „Laikrodis“, kuriame panaudoti 2019 m. Griškabūdyje filmuoti vaizdai. Tai buvo laikas, kai Eglė, grįžusi iš Berlyno į gimtinę, bandė iš naujo prisijaukinti šią vietą ir jos ritmą. Algirdą ji apibūdina kaip vietinę legendą – jai tai vienas įdomiausių bendruomenės žmonių, gebėjęs netikėtais klausimais ar pamąstymais pralinksminti. Tai jis renka tuščius butelius, tai iš bažnyčios grįžta nešinas lankstinukais, tai pasisiūlo nudirbti įvairius ūkio darbus, o laisvalaikiu klausosi muzikos iš nešiojamo radijo imtuvo.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nelaimingo likimo žmogus, garsiai svarsto menininkė, bet gerietis, nors ir sužalotomis rankomis, tačiau darbštesnis už daugelį sveikų. Pasak Eglės, šiandien jo Griškabūdyje akivaizdžiai trūksta – šiemet jis tapo laisvas nuo savojo kryžiaus nešimo ir iškeliavo į amžinuosius Dievo sodus.
Filme „Laikrodis“ menininkė, lyg medituodama, žvilgsniu seka paprastus kaimo darbus – nuo medžių genėjimo iki kirvio galandimo – atverdama jų tylų sakralumą. Šie buities veiksmai atveria platesnių apmąstymų lauką, tarsi suponuodami graikų filosofo Sokrato mintį, kad „neištirtas gyvenimas nevertas, kad jį gyventų žmogus“. Eglė sluoksnis po sluoksnio narplioja simbolius ir pastebi, kad sodinimas čia veikia kaip atsvara kirtimui, o bendruomenė – kaip atsvara vienatvei.
„Nors video medžiaga nufilmuota prieš bemaž septynerius metus, montavau ją visai neseniai. Pastaruoju metu jaučiu poreikį pasikapstyti ir autobiografiniuose elementuose. Visa paroda – kaip prisiminimų kambarys“, – sako menininkė.
Todėl jos drobėse iš serijos „Giminės“ sutiksime tipiškus vietinius charakterius: pusbrolius, einančius žvejoti, dėdes su šiaudinėmis kepurėmis, o tapybos darbe „Rugsėjo pirmoji. Konfeti“ vaizduojamas pačios autorės vaikystės portretas – pati pirmoji mokslo metų pradžios šventė. Šventiškai aprengta figūra atrodo pasirengusi šventei, tačiau tiriantis, atsargus žvilgsnis išduoda vidinę įtampą. Ji atskleidžia ankstyvą stebėtojos laikyseną, lydinčią kūrėją iki šiol. Per asmeninį, autobiografinį santykį su aplinka parodoje kuriamas atminties pasakojimas, talpinantis tiek juokingas, tiek graudžias istorijas, ieškant dvasinių prasmių paprasto žmogaus buvime ir jo santykyje su kitu.
„Jei tik pavyks, parodų salėje atsiras ir mano tėvuko fotelis, ant kurio dar maža sėdėdavau ir grodavau lūpine armonikėle... ir tą armonikėlę, tikiuosi, spėsiu surasti“, – pasakoja Eglė, pridurdama, kad parodos erdvę ji konstruoja kaip tarpdisciplininę, nes čia susitiks tapyba, video, instaliacija, dokumentinis pasakojimas.
Simboliška, Vasario 16-ąją Griškabūdyje tradiciškai bus išdalinti simboliniai „Spinduliai“ krašto šviesuoliams.
„Man Algirdas buvo tikras Griškabūdžio šviesulys“, – sako menininkė.
Nors E. Tamulytė, dažniau kūryboje prisistatanti Aglaja Ray slapyvardžiu, yra aktyviai veikianti šiuolaikinio meno lauko kūrėja, pastaraisiais metais, sako, jos dėmesys vis labiau nukrypsta į mažų miestelių kasdienybę, vietos žmonių istorijas, bendruomeninį gyvenimą. Nuo technologinių vizijų ir ateities scenarijų ji grįžta prie to, kas arti, apčiuopiama ir tikra.
„Man svarbu, kad net sudėtingesnėse temose visada išliktų viltis“, – pabrėžia menininkė.
Parodos „Laišvas“ atidarymas – vasario 16 d., 11.30 val., Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio salėje.
Eduardas iš Griškabūdžio:
