Artėjant Kovo 8-ajai – Tarptautinei moterų solidarumo dienai – vis dažniau paskaitai ar išgirsti samprotaujant apie moteriškumą, drąsą ir teisę būti savimi. Tačiau tokios temos dažniausiai skamba abstrakčiai, kol nesutinki žmogaus, kuris savo buvimu liudija: gyvenimas per trumpas slėptis po juoda spalva, bijoti savo atvaizdo veidrodyje ar tylėti (ne)patogiomis temomis, nors veide akivaizdžiai eina subtitrai.
Sudarge kelerius pastaruosius metus su vyru Ignu gyvenanti Vitalija Jonikytė-Bacevičė – viena iš tokių moterų. Ryški, drąsi, nuolat matoma socialiniuose tinkluose ir labai atvira, kai kalba pasisuka apie gyvenimiškas patirtis, kurių per 38-erius metus sukaupė tiek, kad drąsiai užtektų romanui.
Vitaliją atpažįsta ir plačiau Lietuvoje – prieš kelerius metus ji iškovojo pergalę realybės šou „Dydžio (r)evoliucija“, vėliau vedė televizijos projektą „Sala“, sėkmingai atstovavo Lietuvai tarptautiniame plius dydžio modelių konkurse ir... atsidūrė ant „Cosmopolitan“ viršelio. Tačiau pati Vitalija atvirai kalba, kad svarbiausia jos istorijoje visai ne šie titulai, o kelias į save.
Ryškios spalvos ir drąsūs deriniai Vitalijai – ne mada, o nuotaikos dalis. „Ryškios spalvos keičia nuotaiką, o makiažas man – meno forma“, – sako Vitalija Jonikytė-Bacevičė. Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo mokyklinės svajonės...
Dar mokykloje Vitalija buvo ta, kuri išsiskirdavo. Kartais – drabužiais, kartais – charakteriu. Ji prisimena atvejį, kai vietoje matematikos vadovėlio kartais vartydavo žurnalą „Cosmopolitan“. Mokytoja juokaudama tada paklausė, ar tik nesvajoja ir pati kada nors ten atsidurti.
„Visai norėčiau...“ – tada naiviai teištarė mergina.
Tačiau iki viršelių vedė nelengvas kelias. Vitalija neslepia ir pati išgyvenusi laikotarpį, kai atrodė, kad „reikia būti kūdai“ ir tesvėrė 55 kilogramus būdama kone 1,80 metro ūgio. Todėl dar ankstyvoje paauglystėje ji pradėjo laikytis dietų, kurios vėliau atsiliepė sveikatai. Tik vėliau atėjo supratimas apie genetikos ir paveldimumo svarbą – ir suvokimas, kad už lieknumą gyvenime kur kas svarbesni kiti dalykai.
Klausantis Vitalijos pasakojimo, sunkiai telpa galvoje, kiek jos gyvenime sutilpo patirčių – emigracija, ketveri metai darbo Norvegijos fabrike, prilygę, kaip pati įvardijo, kalėjimui... O kur dar santykių išbandymai. Ji atvirai kalba ir apie santuokas – ši jai trečioji – ir apie laikotarpius, kai reikėjo iš naujo susidėlioti gyvenimą.
Asmeninio archyvo nuotr.
...iki realybės šou
Sugrįžti į save labiausiai padėjo grįžimas į Lietuvą. Ne tiek dėl ramybės, kiek dėl naujų patirčių ir nuotykių, kurie, kaip sako Vitalija, gyvenimą nuspalvino visai kitomis spalvomis ir paliko ryškių pėdsakų jos biografijoje. Dalyvavimas realybės šou, nors buvo spontaniškas žingsnis, bet savęs suvokimui ir priėmimui davė daug.
„Ten supratau vieną dalyką – jeigu galiu sostinės senamiestyje vaikščioti vien su bikiniu, vadinasi, galiu visur“, – sako Vitalija ir išduoda šou užkulisiuose gavusi daug vertingų prodiuserių patarimų apie tai, kaip neskaityti komentarų ir tapti atsparesnei ten pilamam purvui.
Socialiniuose tinkluose ji ir šiandien sulaukia įžeidžių komentarų, dažniausiai iš vyrų. Kartais savo virtualią erdvę Vitalija tiesiog apsitvarko – vienus komentatorius blokuoja, kitus ištrina, o kartais paviešina ir pačių komentatorių profilius.
Kaip pati sako, tai beveik internetinė klasika – aštriausius žodžius apie išvaizdą jai pila žmonės, kurių profilio nuotraukose jie patys šypsosi apkabinę anūkus. Ar tokie komentarai dar skaudina? Vitalija atvira – būna visko. Tačiau, pasak jos, kur kas didesnė laimė ir atspirtis yra moterų žinutės, kurių ji sulaukia kone kas savaitę. Jose moterys rašo, kad Vitalijos pavyzdys įkvėpė būti drąsesnėms, labiau mylėti ir priimti save.
Pašnekovė sako, kad dar dalyvaudama projektuose išmoko nusiimti kaukes: „Jeigu užsidedi kaukę, labai sunku ją išlaikyti. Pavargsti. Todėl geriausia tiesiog būti savimi.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Būti ryškia – ne nuodėmė
Vos prieš savaitę Vitalija atšventė savo gimtadienį. Ir kai tą dieną nuo galvos iki kojų apsirengusi ryškiai oranžine spalva ji sklendė Birštono gatvelėmis, neatsisukusių nebuvo. Toks dėmesys jos jau seniai nebeglumina – jo sulaukia nuolat.
Atvirkščiai – moteris dažniausiai net pasikrauna, ypač jei kas nors dar išdrįsta prieiti ir pagirti. Ji drąsi ne tik rinkdamasi drabužius, kurių randa padėvėtų rūbų parduotuvėse, ar makiažą. Vitalija nevengia kalbėti ir apie temas, kurios daugeliui moterų vis dar jautrios – kūną, svorį, kompleksus, gyvenimo pasirinkimus.
„Aš pati nelaimingiausia buvau, kai buvau pati kūdžiausia“, – sako ji ir priduria, kad visuomenė dažnai pernelyg daug dėmesio skiria svoriui, pamiršdama žmogaus savijautą. Be to, vis dar gajus požiūris, kad moteriai nederėtų išsišokti, garsiai reikšti savo nuomonės ar rengtis, elgtis, mąstyti ir jaustis taip, kaip ji nori.
„Reikia suprasti vieną dalyką – tik tau pačiam matosi kiekvienas tavo trūkumas, nes tik tu esi savo gyvenimo pagrindinis veikėjas. Kitiems tu rūpi labai trumpai. Todėl kiekvieno, kuris komentuoja mano svorį, drabužius ar makiažą, norisi paklausti – kuo tai jam trukdo? Vakare nusirengiu, nusiprausiu ir tiek žinių. Niekieno neprašau, kad mane ant rankų nešiotų, vadinasi, skaičiuoti mano kilogramų tikrai nėra ko“, – garsiai svarsto Vitalija.
Ir ryškumas jai – net ne apie madą ar norą šokiruoti. Tai jos pačios pasirinkta savijautos terapija. „Dopamino apranga“, – šmaikščiai įvardija pašnekovė ir sako, kad ryškios spalvos tiesiog keičia nuotaiką.
O neseniai moteris paskelbė karą juodai spalvai – ją tiesiog išmetė iš savo spintos.
„Gyvenimas per trumpas slėptis. Kam dar daugiau tamsos? Ir taip gyvenime jos pakanka“, – sako Vitalija ir juokiasi, kad jei sulauks šimto metų – o jos giminėje visi ilgaamžiai – rengsis tik dar ryškiau. Todėl šiandien raudoni plaukai, spalvingi drabužiai, drąsus makiažas ir ryškūs deriniai tapo neatsiejama jos vizitine kortele.
Asmeninio archyvo nuotr.
O ar nepasitaiko, kad artimiausioje aplinkoje kas nors mesteli – gal jau „per ryški“? Čia šelmiškai sužiba Vitalijos akys ir atsakymas nuskamba tarsi iš anksto paruoštas: lakštingala negali nečiulbėti, taip ir ji negali nebūti savimi.
„Traukinys jau seniai pajudėjęs ir jo niekas nesustabdys“, – šypteli ji, pridurdama, kad artimieji tai seniai žino arba spėjo susitaikyti.
Kalbėdamos paliečiame ir kitus ryškios asmenybės aspektus. Vitalija svarsto, kad žmones dažnai labiau nei spalvinga apranga erzina kito žmogaus laisvė būti savimi: „Žmonėms keista, kai moteris gerai jaučiasi savo kūne ir drįsta garsiai kalbėti apie savo pasirinkimus. Kad ir apie mano sprendimą neturėti vaikų. Daugelį tai trikdo, atsiranda norinčių mane perauklėti, pamokslauti. Tačiau esu sutikusi moterų, kurios prisipažįsta galvojančios panašiai, tik iki šiol nedrįsusios to pasakyti garsiai.“
Turbūt Vitalija abejingų palikti negali – ir ji pati, ir jos istorija yra be dirbtinumo. Kelias, vedęs per abejones, paieškas ir skaudžias patirtis, galiausiai atvedė prie drąsos būti savimi. Atsisveikinant nuskamba labai taikli jos mintis: gyvenimas nėra repeticija, todėl jo neverta nugyventi bandant atitikti svetimus lūkesčius ar įtilpti į XS dydžio drabužius.
Artėjant Kovo 8-ajai ši istorija tampa savotišku priminimu, kad moteriškumas turi daug veidų – jis gali būti ramus, gali būti ryškus, kartais net nepatogus aplinkiniams, bet svarbiausia, kad būtų tikras.
„Kiek žmonių turi turtų, prabangos, galimybių, bet kas iš to, jei jie neturi drąsos būti savimi ir negyvena taip, kaip nori... O juk svarbiausia – gyventi taip, kaip jauti“, – jau atsisveikindama ištaria Vitalija.
Ir, regis, ši mintis – pats geriausias palinkėjimas bet kokia proga.
Eduardas iš Griškabūdžio:
