Keletą dešimtmečių šios moters vardas Lietuvos istorijoje buvo tarsi po uždanga arba visai nutylimas. Tačiau šiandien ši tyla pagaliau sklaidosi. Praėjusį trečiadienį Kudirkos Naumiestyje, Vinco Kudirkos muziejuje, buvo pristatyta knyga apie Magdaleną Avietėnaitę – moterį, kurią amžininkai vadino dvasios aristokrate, o istorikai šiandien ją įvardija kaip moderniosios valstybės komunikacijos ir įvaizdžio kūrimo pradininkę.
„Tai asmenybė, apie kurią ilgus dešimtmečius buvo kalbama per mažai, tačiau šiandien tyrimai vis aiškiau atskleidžia jos reikšmingą įtaką tarpukario Lietuvai“, – renginį pradėjo moderatorius istorikas dr. Norbertas Černiauskas.
Kartu su knygos sudarytojomis Kristina Stankaite, Violeta Karmalavičiene, tekstų autore Laimute Baltakoje bei dizainere Julija Tolvaišyte-Leonavičiene jie per valandą sudėliojo šios neeilinės moters gyvenimo portretą. 
D. Pavalkio nuotr.
Stiklo lubos
M. Avietėnaitės istorija prasideda Brazavo kaime, Kalvarijos valsčiuje. Tačiau jos asmenybė brendo už Atlanto. Dar vaikystėje su tėvais emigravusi į JAV, aukštuosius mokslus ji baigė Šveicarijoje. Pasak vienos iš knygos sudarytojų V. Karmalavičienės, lemiamas lūžis įvyko 1920m., kai Magdalena, sulaukusi prezidento Antano Smetonos kvietimo grįžti į kuriamą jauną valstybę, nedvejodama paliko sėkmingą karjerą JAV.
„Ji padarė neįtikėtiną karjerą Užsienio reikalų ministerijoje, – pabrėžia V. Karmalavičienė. – Tai buvo vienintelė moteris tarpukario Lietuvoje, pasiekusi tokias aukštumas: departamento vadovė, spaudos biuro direktorė. Ji buvo Lietuvos garsintoja pasaulyje, jos kompetencija ir poliglotės talentas (laisvai kalbėjo angliškai, prancūziškai, vokiškai) vertė vyrus diplomatus pasitempti.“
D. Pavalkio nuotr.
Viena centrinių knygos temų atsispindi ir pavadinime – „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“. „Stiklo lubas“ Magdalenai vis dėlto teko patirti. Nors ji buvo viena geriausių specialisčių, svarstant jos kandidatūrą į reziduojančios diplomatės (pasiuntinės) vietą Londone ar Paryžiuje, vyriškas diplomatinis korpusas pasipriešino... nes ji – moteris.
„Stiklo lubos yra simbolinė metafora, – pasakojo Kristina Stankaitė. – Archyvuose rasta dokumentų, kur diplomatai, pavyzdžiui, Petras Klimas, argumentavo, kodėl moterys negali eiti tokių pareigų. Buvo bijoma neva susigadinti reputaciją užsienio akyse, nepaisant to, kad Magdalena buvo nuostabi specialistė. Nors oficialiai ji tų lubų nepramušė, savo darbu ministerijoje įrodė, kad moteris gali valdyti informacinį lauką geriau už bet kurį vyrą.“
Tyrėjų ir knygos sudarytojų teigimu, Magdalena puikiai išmanė Vilniaus klausimo subtilybes ir tarptautinėje arenoje savo argumentais gebėdavo „nukauti“ bet kurį oponentą.
D. Pavalkio nuotr.
Lietuvos įvaizdžio architektė
M. Avietėnaitės palikimas turtingas ne vien diplomatiniais raštais, ryšiais, bet ir svarbiais Lietuvos prisistatymais pasaulinėse parodose Paryžiuje, Niujorke ir Briuselyje. Ji gebėjo suderinti lietuvišką identitetą su vakarietišku modernumu.
„Ji yra moderniosios komunikacijos pradininkė. Jei norime suprasti, kokia yra įvaizdžio reikšmė šiandien, turime žiūrėti į Magdaleną, – teigia K. Stankaitė. – Ji matė Lietuvą kaip vakarietiškos kultūros dalį, kuri turi didžiuotis savo tautiškumu, bet pateikti jį moderniai.“
Todėl ir knygos dizainerė Julija Tolvaišytė-Leonavičienė, kurdama įsimintiną leidinio vizualinį stilių, rėmėsi pačios Magdalenos estetika.
„Ji buvo ikoniška asmenybė – stilinga, aristokratiškos laikysenos. Net knygos viršelio spalva yra aliuzija į jos kuruotus leidinius, pristatančius Lietuvą Niujorko parodoje 1939-aisiais“, – atskleidė dizainerė. 
D. Pavalkio nuotr.
Ryšiai su Šakių kraštu
M. Avietėnaitės vardas ilgą laiką buvo saugomas tik saujelės jai artimų ir ištikimų žmonių. Knygos sudarytojos pasakojo, kad kone detektyvo verta istorija prasidėjo tada, kai 2002 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus gavo laišką iš Valentinos Gustainytės, Magdalenos Avietėnaitės krikštadukros – sesers Izabelės dukros. Laiške buvo prašoma priimti kaip dovaną M. Avietėnaitės biblioteką, kuri 31-erius metus buvo slepiama. Viskas buvo sudėta į septynias dėžes, o knygų priklausomybės ekslibriai buvo iškirpti.
„Biblioteka 31-erius metus buvo slepiama muziejuje, – pasakojo toliau V. Karmalavičienė. – Pasirodo, Magdalenos dešinioji ranka Elena Barščiauskaitė 1944-aisiais karučiais suvežė jos knygas ir asmeninius daiktus į Čiurlionio muziejų, iškarpė ekslibrius, kad sovietų saugumas nesuuostų, kam jos priklauso.“
Be to, knygos sudarytojos atskleidė, kad M. Avietėnaitės istorija yra stipriai susijusi ir su Šakių kraštu bei Gustainių šeima. Žurnalistas Valentinas Gustainis buvo vedęs jos seserį Izabelę. Būtent M. Avietėnaitė paskolino pinigų, kad Gustainiai nusipirktų Žemosios Panemunės dvarą, kuriame Magdalena svajojo leisti senatvę.
„Jos ryšys su Šakių kraštu ir sesers šeima buvo nuolatinis, – kalbėjo Laimutė Baltakojė, tyrinėjanti su Magdalena susijusius istorinius šaltinius. – Pasitraukusi į JAV, ji dirbo kuklų bibliotekininkės darbą, bet visas santaupas siuntė į Lietuvą sesers šeimai, kuri grįžo iš Sibiro tremties visiškai be nieko.“ 
D. Pavalkio nuotr.
Archyvuose rasti liudijimai, sako L. Baltakojė, leidžia manyti, kad Magdalena buvusi principinga ir ori asmenybė: „Sovietų saugumo ji bijojo iki mirties, todėl ir Amerikoje kalbėdavo tik užuominomis, saugodama artimuosius Lietuvoje.“
Simboliška, kad išvykdama iš tėvynės ji pasiėmė lietuviškų pušų sėklų. Pasak tyrėjų, gal tos pušys ir šiandien tebežaliuoja Amerikoje, Putnamo vienuolyno sode kaip gyvas jos identiteto ir ištikimybės namams ženklas.
„Ji išgelbėjo Lietuvos auksą ir slaptąsias bylas lemtingais 1940-aisiais, tačiau pati ilgą laiką liko pamiršta, – apibendrina V. Karmalavičienė. – Ši knyga yra grąžinta skola asmenybei, kurios dėka Lietuva tarpukariu skambėjo pasaulyje.“
D. Pavalkio nuotr.
Knygos pristatymas muziejuje baigėsi viltinga nata – svarstyta, kad Vilniuje galėtų atsirasti M. Avietėnaitės vardo gatvė, o leidinį bibliotekai dovanojusi komanda neabejoja: jos pėdsakų, dar slypinčių archyvuose, ateityje bus rasta ne vienas. Tai tik pradžia sugrąžinant šią dvasios aristokratę į jai deramą vietą – pagrindinį Lietuvos istorijos pasakojimą.
Eduardas iš Griškabūdžio:
