Lietuvoje minint Gedulo ir vilties dieną, apie išgyventą tremtį, joje patirtas kančias sutiko papasakoti 91-erių metų Marija Šimanskienė, kuri be vilties kada nors sugrįžti, buvo ištremta į Sibirą. Sunkiai išgyvenamus 16 metų senolė nenuleido rankų ir tik dėl mylimo vyro stengėsi išlikti Dievo pamirštame krašte.

Nuotr. M. Šimanskienė tremtyje  praleido net 16 metų.

Neprašyti svečiai

Gyvenimas apvirto aukštyn kojom tą vakarą, kai į duris pasibeldė nelaukti specialiojo būrio karininkai, kurie jėga paėmė tris tada namuose buvusius šeimos narius – vyrą, ketverių metukų dukrą ir pačią Mariją. Tik kelios sekundės ir suvokimas, kad tuojau pat reikia bėgti ir slėptis, kad neišvežtų ten, kur gyvenimas sustoja. Vienintelis išsigelbėjimas ir slėptuvė – kaimynų namai, kurie gelbėjo tik kelias minutes.

Dvidešimtmetė Marija buvo vežama gyvuliniais vagonais į Sibirą. Vagonuose žmonės giedodavo, tikėdamiesi prisišaukti pagalbos. Ji su savo artimaisiais buvo ištremta dėl vyro bendravimo su partizanais. Į vieną vagoną buvo talpinama tiek žmonių, kad nebūdavo net menkiausios laisvos vietos. Pačiame viršuje suguldyti jauniausieji, o žemiau – vyresniojo amžiaus žmonės. Vyriausieji buvo guldomi apačioje, kad, jiems mirus, lengviau būtų galima juos ištraukti ir išmesti.

 
Pogyvis maisto kiekis

Su giliu atodūsiu, gyvenimo sąlygas ir supusią aplinką prisimena garbaus amžiaus moteris. Duodamo maisto kiekį senolė įvardija pogyviu. ,,Duodavo aliejaus, kruopų, o prie duonos nusitiesdavo ilgiausios eilės“, - pasakojo moteris. Tremtiniai, norėdami gauti daugiau duonos, už pažastų vilkdavo mirusiuosius ir tikėdavosi, kad ir jis gaus savo davinį. Būdavo auginamos kelios vištos, kurios padėdavo kiaušinių. Pasitaikydavo ir tokių dienų, kai nebūdavo ką valgyti, tada būdavo skerdžiamas arklys ir valgoma jo mėsa. Pasak Marijos, tai – švariausia mėsa. Kartą, susirgusi Marija, svėrė vos 40 kilogramų. Tada vietiniai daktarai pranašavo nebeilgai truksiantį jos gyvenimą. Tačiau meilė vyrui ir tikėjimas kada nors išsilaisvinti suteikė moteriai jėgų nepalūžti. Vietiniai žmonės su ištremtaisiais bendravo geranoriškai – priėmė, jiems padėjo ir gražiai elgėsi. Pramoga būdavo varpų rinkimas, kurias patys valgydavo ir gyvuliams duodavo. Tremtiniai buvo apgyvendinami mažuose kambariuose, kuriuose nebuvo nei durų, nei baldų. Tekdavo miegoti tiesiog ant plikų grindų. Dabar senolė pajuokauja, kad taip buvo gana patogu, svarbu, kad iš vagonų paleido.          

Nepaisant užklupusių ligų, Marija turėjo kelis darbus. Vienas iš jų – darbas kultūros namuose, kuriuose reikėdavo priimti atvykusius svečius. Taip pat dirbo skalbėja. Išskalbtus drabužius dalindavo įvairaus luomo žmonėms. Patys balčiausi ir švariausi drabužiai atitekdavo viršininkams. Moteris dirbo ir smulkesnius darbus – vištų fermoje rinkdavo kiaušinius, kurdavo krosnį, prižiūrėdavo šilumą pirtyje, megzdavo, siuvinėdavo. Už visus darbus mokėjo labai mažą atlyginimą.

Pagaliau, po 16 metų trukusio ilgo laukimo – grįžimas į Lietuvą, kur laukė tik apleistas tvartas, kurio buvo likusios tik sienos.

Marijos Šimanskienės akimis, dabartinė Lietuvos padėtis yra labai prasta. Senolė neigiamai žiūri į išvykstantį iš Lietuvos jaunimą. Juokaudama moteris teigia, kad ji pirmoji praskynė kelią į užsienį, į kurį dabar yra išvykę du jos anūkai. Nepaisant dabartinės padėties, Marija ragina jaunus žmones likti savame krašte, nes čia yra geriausia. Baigdama savo pasakojimą, senolė linkėjo jaunimui nepalikti savo šalies ir eiti į bažnyčią, nes tik tikėjimas žmogų daro stipresniu, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jis būtų.