Gintarė MARTINAITIENĖ

Griškabūdis šeštadienį tapo Lietuvos kultūros sostine, pritraukusia daugybę kultūros šviesuolių, kalbininkų, profesorių, valdžios atstovų. Čia atidengtas paminklas lietuvių kalbos tėvui Jonui Jablonskiui, kalbininko tėviškėje pristatyta naujai įrengtos stubos ekspozicija, pasidalinta prisiminimais bei taip paminėta 40-oji Kalbos diena. Šį unikalų projektą netgi pasiūlyta įrašyti į Jungtinių tautų kultūros paveldą.

Nuotr. Paminklą J. Jablonskiui pašventino ir pagarbą iškiliai asmenybei atidavė vyskupas Juozas Žemaitis.

Pradžiuginkime senelį...

„Lietuvių kalba, tauta, valstybė, Jonas Jablonskis, mano senelis, yra sinonimai. Senelio, lazdele atsirėmusio į gimtąją žemę, veide matau rūpestį, kuriuo gyventi turime visi.

 
Tai rūpestis, kaip išlaikyti gryną gimtąją kalbą ir apsaugoti ją nuo besiskverbiančių svetimybių“, - kalbininko anūko Gabrieliaus Žemkalnio laišką iš Australijos iškilmių pradžioje citavo renginio vedėja Irena Plaušinaitytė. Vaikaitis ragina pradžiuginti jo senelį ir visiems atsistoti šalia Jono Jablonskio lietuvių kalbos sargyboje. Kitas vaikaitis, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, sveikindamas gausų būrį susirinkusiųjų, džiaugėsi galimybe dalyvauti paminklo atidengimo iškilmėse. Deklamuodamas savo kūrybos eilėraštį profesorius apie savo senelį kalbėjo kaip apie griežtą, reiklų, išmaniusį ir be galo mylėjusį savo kalbą. Ir daugelis kitų pasisakiusiųjų negailėjo šiltų žodžių iškiliai asmenybei, pašventusiai save lietuvių kalbai. „Atsižvelgdami į tokius darbus kaip J. Jablonskio, galime atsigręžti į save, naujai įprasminti žodį VERTYBĖ“, - tikino kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Ar perkainoti vertybes, ar tiesiog pasistengti atsakyti į svarbiausią klausimą, ar yra tiltas tarp paminklo, kalbininko stubos, gražaus renginyje dalyvaujančio jaunimo ir šiuolaikinės, facebookų , i-podų ir internetinėse platybėse augančios šiuolaikinės kartos, dažnai reiškiančios nuomonę, kam man ta kalba ir ar išvis jos reikia... Apie tai ragino susimąstyti Vilniaus universiteto filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Be to, jis kėlė retorinį klausimą, kas yra J. Jablonskis londonuose, airijose ar kituose kraštuose gyvenantiems lietuviams, kurie taip pat turi tą patį, išskirtinį ir svarbiausią tautos bruožą – lietuvių kalbą.

A. Gelūnas kalbėjo, kad J. Jablonskio paminklo atidengimas svarbus ne tik rajonui, bet ir visai Lietuvai. „Tai respublikinis įvykis“, - sakė kultūros ministras kartu su rajono meru Juozu Bertašiumi perkirpęs simbolinę juostelę. Ne tik įvykis, bet ir pats paminklas yra išskirtinis. Apie tai kalbėjo ir susirinkę žmonės, apibūdinę jį kaip ypač profesionaliai atliktą darbą ir jausmą skleidžiantį meno kūrinį. Tikras, paprastas, griežtas mokytojas, rūpestingas ir prie širdies glaudžiantis gramatiką ir kūręs valstybingumo pamatus. Toks, koks ir turi būti – tai epitetai, kuriais buvo apibūdinamas skulptoriaus Romo Kvinto sukurtas J. Jablonskis. Juk būtent jis, kaip priminė Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, pirmasis Lietuvai paskleidė žinią apie Griškabūdį. A. Smetona kalbėjo, kad J. Jablonskio paminklo negalima lyginti su kitais – nei V. Kudirkai, nei J. Basanavičiui ar kitoms asmenybėms pastatytais paminklais, nes jie skirti už konkrečius darbus. „Šis paminklas skirtas gyvam žmogui ir mūsų kalbai, kuri gyvena ir šiandien, tik absoliučiai kitokiomis sąlygomis negu tada, kai mus mokė J. Jablonskis“, - mintimis dalijosi A. Smetona.

Pats autorius, kalbėdamas apie J. Jablonskio skulptūrą, nedaugžodžiavo. „Didžiuojuosi turėjęs galimybę prie to prisidėti. Tai, kad jums patinka – didžiausias įvertinimas“, - teigė R. Kvintas. Suvenyrines paminklų kopijas autorius su Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičiene įteikė didžiausią paramą paminklo statymui suteikusiems asmenims - Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininkui Petrui Puskunigiui, Griškabūdžio bendruomenės centrui, vadovaujamam Valentinos Liepuonienės, Seimo nariui A.Vidžiūnui bei rajono merui J. Bertašiui. „Ačiū visiems visiems prisidėjusiems. Surėmę pečius mes galime padaryti tokius įspūdingus darbus“, - dėkojo A. Kasparevičienė. Meras patikino, kad tai ne paskutinis paminklas. Dabar pajėgos bus telkiamos poeto Prano Vaičaičio paminklo statymui Sintautuose.

 
Kultūrinis sąjūdis 

Po paminklo atidengimo iškilmių Griškabūdžio miestelio aikštėje visi keliavo į Rygiškius, į kalbininko tėviškę, kur buvo pristatyta naujai įrengtos stubos ekspozicija, dalinamasi prisiminimais, pristatyta ne viena meninė programa. Būtent taip šiais metais paminėta 40-oji Kalbos diena. A. Vidžiūnas, kreipdamasis į kultūros ministrą, ragino šį unikalų projektą įrašyti į Jungtinių tautų kultūros paveldą. Renginio metu buvo keliamas klausimas, kas iš tų Kalbos dienų. Ar dėl to kalbame taisyklingiau, ar dėl to labiau gerbiame savo gimtąją kalbą? Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja A. Kasparevičienė ragino į tai žvelgti plačiau. „Tai ne tik renginys. Man tai asocijuojasi su bendraminčių zanavykų ir visų jų talkininkų kultūros sambūriu. Tai lyg kultūrinis sąjūdis. Jei nebūtų šių dienų, tai būtų iškritęs tam tikras kultūros tarpas, sluoksnis, be kurio galbūt būtume kažkur pakibę, o tai labai svarbu. Ant tos esmės gali dėliotis visa kita, dabartiniai menai ir pan. Tad tai ir yra esmė“, - apie Kalbos dienų prasmę kalbėjo A. Kasparevičienė. Ministro A. Gelūno Padėkos raštai už didelį indėlį į kultūrą buvo skirti Gelgaudiškio vidurinės mokyklos mokytojai Danutei Aniulienei, Zanavykų bankelio valdybos pirmininkei Aušrelei Pukinskienei, žurnalistui bei kraštotyrininkui Antanui Adrijonui bei Gelgaudiškio kultūros centro direktoriui Edgarui Pilypaičiui.

Kultūros ministras A. Gelūnas prieš J. Jablonskio paminklo atidengimo iškilmes turėjo progą pasižvalgyti po rajoną bei apžiūrėjo atstatomus Zyplių bei Gelgaudiškio dvarus,  rekonstruojamą Gelgaudiškio kultūros centrą. Jis negailėjo komplimentų pirmą kartą matomiems naujam gyvenimui kylantiems objektams. „Vienas geriausių įspūdžių iš keliasdešimt aplankytų vietovių. Tikrai. Juk niekas neverčia manęs sakyti komplimentų. Į rinkimus aš neisiu“, - kalbėjo ministras. Pasak jo, rajone jaučiama gaspadoriška ranka ir didelis dėmesys kultūrai, kas jį ypač džiugina. Be to, čia gyvena aktyvūs, kūrybingi žmonės, kuriems iš tiesų tai rūpi – tai, pasak ministro, ir yra visa ko esmė bei sėkmės garantas. „Jei žmonės sėdi sudėję rankas ir kaltina, kad ministras nieko nedaro, tai tragedija. Tuomet viskas krenta, griūva. Jei patys sukasi kaip vilkeliai, dar gauna paramą, tada viskas klesti. Čia, panašu, taip ir yra“, - tikino A. Gelūnas, negailėjęs komplimentų prižiūrėtam ir, kaip išsireiškė, nenuskurusiam, o daug potencialo turinčiam kraštui.