Tikslas – ne parodos, o kūrybinis procesas

Sunku patikėti, kad nenuilstančiai, jaunatviškai tautodailininkei Julijai Macijauskienei šią vasarą sukanka 75-eri.

Aktyviai moteriai vis norisi išbandyti ką nors naujo. „Nemočiutiškų“ patirčių sąraše ir pasivažinėjimas kartingais Smalininkuose, ir anūkės dovanotas skrydis parasparniu, o štai pernai gimimo dienos proga sūnus dovanojo skrydį oro balionu. Visada energinga ir gyvenimo džiaugsmu spindinti buvusi mokytoja, sutikta kokiame naujame projekte, šypteli ir ištaria: „Pakvietė – negalėjau atsisakyti.“

 

Jei ne darbais, tai išmintingu žodžiu ir patarimais J. Macijauskienė prisideda prie įvairiausių veiklų, o kraštiečiai su džiaugsmu gėrisi nepaprasta jos sielos šiluma. Smagiausia, kad garbingas amžius užsiėmimams visiškai netrukdo, atvirkščiai, netgi tampa rimtu privalumu. Menininkė su visais randa bendrą kalbą, o kiekvieną veiklą, prie kurios prisideda, papuošia savo universaliu kūrybiškumu. Tautodailininkė sako, kad išlaikyti optimizmą padeda motinos papasakota jos gimimo dienos istorija: ryte dar girdėjosi automatų serijos prie Kukarskės, kur buvo šaudomi žydai, o po pietų pasaulį jau išvydo mažoji Julija. Žinoma, kalbantis kartais nuskamba ir liūdnesnė gaida, kad jai žemėje skirtas laikas baigiasi, tačiau jau kitą akimirką J. Macijauskienė šypsosi ir grakščiai, ore tarsi „lipindama“ pirštais, pasakoja apie naujo kūrinio idėją. „Trūksta laiko“, – prisipažįsta J. Macijauskienė, ir toks požiūris džiugina pagalvojus apie didelę dalį moters bendraamžių, kuriems didžiausia pramoga – televizorius ar pasivaikščiojimas iki parduotuvės.

 

Kidulių dvare jau buvo surengta įspūdinga juvelyriškų tautodailininkės karpinių paroda, o dabar J. Macijauskienė prisipažįsta ruošianti naują. „Paukščiai“, – paklausta neišduoda parodos smulkmenų ir čia pat nustebina: – „Iš medžio.“ Nelieka abejonių, kad tai – intriguojanti detalė, ir tautodailininkė kaip visada nustebins naujais, nepaprastais, niekur nematytais kūriniais. Dabartinį kūrybos laikotarpį ji vadina paukščių era. Vienas medinis J. Macijauskienės rankų darbas jau tapo Kidulių dvaro istorijos dalimi –būtent ji sukūrė antspaudą su kryžialapiu. Pasirodo, šis dvare nuo seno naudotas puošybos elementas dabar tapo moderniu logotipu. Taip menininkės išmintis ir talentas tapo gyvybiškai svarbia jungtimi tarp praeities, dabarties ir ateities. J. Macijauskienė prisipažįsta, kad parodos nėra jos tikslas. Jai tiesiog patinka kūrybinis procesas. Ir tuo patikėti nesunku – apstu projektų, prie kurių menininkė prisidėjo neatlygintinai ir gal net mažai kam žinant. Mokytoja žinoma ne tik Kiduliuose, kur užaugo, bet ir visame Šakių rajone. 2013 m. jai, kaip karpinių meistrei, net suteiktas „Metų tautodailininkės“ titulas ir „Aitvaro“ nominacija.

Žinoma, bene labiausiai buvusi mokytoja didžiuojasi savo mokiniais. Vienas iš jų – profesionalus fotografas Andrius Ufartas. Ji ne tik kadaise paskatino A. Ufartą užsiimti mėgstama veikla, bet ir dabar atidžiai seka jo kūrybą – tai pagiria, tai motiniškai kritikuoja džiaugdamasi, kad menininkas vis dažniau lankosi gimtinėje ir prisideda prie kultūrinio gyvenimo. Be abejo, ne vieną įsimintiną gyvenimo pamoką iš J. Macijauskienės gavo ir tie, kurie nė karto nesėdėjo jos klasėje – sunku neišgirsti išmintingų žodžių ir nesižavėti rodomu pavyzdžiu.

Garbingos sukakties proga tautodailininkę J.Macijauskienę sveikino ne tik Kidulių seniūnijos darbuotojai ir seniūnas Mindaugas Mykolaitis, bet ir Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Regina Ūsienė, Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Aurelija Papievienė bei mero pavaduotojas Edgaras Pilypaitis.

Monika Būblaitytė