Zanavykiškas kostiumas – mus vienijantis savitumo ženklas

Zanavykiško kostiumo dizainas turi patrauklių bruožų, jis išsiskiria savo spalvomis ir puošnumu. Tą galima išnaudoti etnines detales pritaikant dabartinėje aprangoje. Populiarinamas ir pačių tautinių rūbų dėvėjimas. Tačiau juos dėvėti moka ir drįsta ne visi.

Kadangi ateinantys metai yra paskelbti Tautinio kostiumo metais, ruošdamiesi jiems, kalbiname Zanavykų muziejaus direktorę Rimą Vasaitienę. Ji pasakoja, kuo išsiskiria zanavykiškas kostiumas, kaip jį tinkamai dėvėti.

 

R. Vasaitienė primena, kad Suvalkija – vėliausiai susiformavęs etnografinis Lietuvos regionas: „Gaivinant po karų gerokai ištuštėjusį Sūduvos kraštą, naujieji gyventojai dažniausiai atsikraustydavo iš kito Nemuno kranto. Taigi dabartinių zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaičių ir klaipėdiečių bruožų.“

R. Vasaitienė pabrėžia, kad tautinis kostiumas nebuvo dėvimas kiekvieną dieną, tai buvo išeiginis rūbas. Su juo nėjo prie liuobos, namų ruošos ir pan. Reikia pastebėti, kad iki XX a. pr. drabužiai buvo siuvami rankomis konkrečiam asmeniui iš namie austų, labai kokybiškų lininių bei vilnonių audinių. Jie buvo puošiami rankų darbo nėriniais, siuvinėjami.

„Tais laikais, kaip ir šiandien, moterys ir merginos labai mėgo įvairius aprangos aksesuarus: gaubėsi skaromis, rišosi prijuostes. Švenčių proga merginos labai mėgo nešioti juostas, karūnėles su kaspinais, zanavykės puošėsi iš kelių spalvų suvertomis karolinėmis. Vyrai užsidėdavo puošnias skrybėles, o batų aulus papuošdavo juostelėmis. Suprantama, kostiumo stilių lėmė to meto mada, miestiečių rengimosi tradicijos. Vietoj diržo ant liemens žmonės juosėsi namie austas juostas“, – pasakojo R. Vasaitienė.

Zanavykių rūbai toli gražu nebuvo kuklūs. Jos mėgo spalvas ir puošnumą. R. Vasaitienė teigia, kad zanavykų tautiniai drabužiai yra vieni puošniausių savo raštais, spalvomis ir pasiuvimu. „Zanavykės galvą puošia raštuotai austa ar siuvinėta skepetaitė, o po ja ant kaktos pabruvėliai. Ryškiausia ir sudėtingiausia šventinė kostiumo dalis buvo prijuostė, kuri ypač skyrėsi nuo prijuosčių, dėvimų kituose regionuose. Seniausios zanavykų prijuostės, matyt, buvusios madingiausios dar XIX a. viduryje, yra balto lininio dugno su išilgai įaustomis raudonų rinktinių geometrinių bei augalinių ornamentų juostomis. Vėlesnės kaišytinės ir rinktinės tulpių prijuostės būdavo ypač gražios savo raštų turtingumu ir spalvų įvairumu“, – pasakojo R. Vasaitienė.

Suvalkiečių vyrai vilkėjo šviesaus milo sermėgomis. Vasarai siūdindavosi ir trinyčius, tokio pat sukirpimo kaip sermėgos, pasiūtus iš naminio lininio audeklo. Nuo XIX a. vidurio Suvalkijoje madingas tapo surdutas, siūtas iš milo, tačiau pagal miesto madą. Po surdutu vilkima liemenė taip pat atkeliavusi iš miestietiškos mados. Vyrai susijuosdavo rinktinėmis juostomis arba odiniais diržais. Avėjo auliniais batais, o galvą dengė plačiabrylėmis milinėmis skrybėlėmis.

Ateinančiais 2017 m. mes turime kalbėti ne tik apie etnografinių regionų etaloninius drabužių pavyzdžius, kurie yra mūsų visų tapatybės pamatas ir atspirties taškas, bet turi atsirasti vietos ir kūrybingiems, skoningiems, stilizuotiems bei moderniems šiuolaikiškiems drabužiams su tautinių raštų ir spalvų elementais. „Kiek girdėjau, dizaineriai jau siūlo įvairių šalikėlių, sagių, varlyčių ir panašių detalių, puoštų tradiciniais ornamentais. Labai gražu, kai į šiuolaikinę aprangą ateina tautinės detalės, aksesuarai“, – sakė R. Vasaitienė.

R. Vasaitienė primena, jog dėvėdami tautinį kostiumą žmonės neišvengia klaidų. „Viena dažniausiai pasitaikančių klaidų, kai vyresnio amžiaus moterys galvas puošia karūnėlėmis, nors tai yra netekėjusių merginų galvos danga. Kiekviena moteris, vilkėdama tautinius rūbus, būtinai turi prisidengti galvą ir nepalikti kyšoti plaukų. Taip pat nedera kabantys auskarai, žiedai, apyrankės ir kt. Noriu pastebėti, kad tautiniam kostiumui yra keliami griežti reikalavimai ir žmonės dėvėdami jį turi tai žinoti. Daugelis detalių parodo ne tik kokį regioną atstovaujama, bet ir socialinį statusą“, – sakė R. Vasaitienė. Labai svarbu sustygavus visas kostiumo detales pažvelgti ir į avalynę – ar ji dera prie tautinio kostiumo visumos.

„Reikia pastebėti, kad tautiniam kostiumui keliami reikalavimai bėgant laikui keičiasi. Jie labai priklauso nuo bendro požiūrio į etninę kultūrą, jos vietą ir vertę. Ateinančiais Tautinio kostiumo metais kiekvienam iš mūsų linkiu atminti, jog vilkėdami tautinį rūbą atstovaujame savo kraštui ir nešame apie save žinią pasauliui“, – sakė R. Vasaitienė.

---

Tautinis drabužis daugelyje valstybių yra svarbus nacionalinės kultūros simbolis, kurį demonstruoja tiek valstybės vadovai, tiek eiliniai žmonės įvairių progų metu. Ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje tautiniai drabužiai vilkimi dažniausiai tik scenoje, jie nėra labai populiarūs tarp politikų, diplomatų ir kitų asmenų, kurių tiesioginė veikla – reprezentuoti šalį. Pastaraisiais metais Lietuvoje suaktyvėjo tautinių drabužių populiarinimas, išryškinant ir etnografinių regionų savitumus, tačiau to nepakanka. LR Seimas, atsižvelgdamas į Etninės kultūros globos tarybos ir kitų institucijų argumentus ir pabrėždamas tautinio kostiumo, kaip vieno iš tautos ir valstybės simbolių, etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros išraiškos formos svarbą, 2017 metus paskelbė Tautinio kostiumo metais.