Nors ir priklausomas nuo kitų, bet pagalbos atsisako

balciunas juozasGintarė MARTINAITIENĖ  

Šakių seniūnijoje gyvenančiam 55-erių Juozui Balčiūnui reikia nuolatinės priežiūros visą parą – vyriškis turi visišką negalią. Negana to, jis gyvena vienkiemyje bebaigiančioje sugriūti ir į žemę sulįsti bulvinėje, kurią reikėtų laikyti gyvenamuoju namu. Nors sąlygos apgailėtinos, tačiau Juozas kategoriškai atsisako apsigyventi globos įstaigoje ar keltis į laisvą butą Šakiuose. Tad ką daryti socialiniam darbuotojui, kuris nori, bet negali padėti?

Nuotr. Nors Juozas Balčiūnas visiškai neįgalus, sako nesikelsiantis nei į valdišką įstaigą, nei į butą Šakiuose. Jei neištvers dabartinė prižiūrėtoja, viliasi, kad atsiras kita.

Nuklydęs į atokų seniūnijos vienkiemį sunkiai suprastum, jog tai gyvenama sodyba. Sunkiai galima patikėti ir tuo, kad bebaigiančiame į žemę sulįsti, vėjo perpučiamame, beveik be grindų, su galvą siekiančiomis ir išlinkusiomis lubomis trobesyje, aplink kurį virš langų auga žolės, gyvena vienišas, visiškai neįgalus vyriškis. J. Balčiūnas yra aklas, nevaikšto, nevaldo rankų, kojų, tik keltuvu yra pasodinamas ar paguldomas. Jam pasisekė, nes pastaruosius penkerius metus, nors ir su pertraukomis bei nesutarimais, juo rūpinasi keleto kilometrų atstumu nuo jo gyvenanti Loreta. Moteris kasdien du kartus per dieną pas jį atmina dviračiu, apskalbia, pagamina valgyti, tada pavalgydina, apiprausia, sutvarko skurdžią buitį, paguldo. Atmynusi vakare ji J. Balčiūną apverčia, kad pragulų nebūtų.

„Vargas didžiulis, turiu dirbti be pertraukų ir išeiginių, nes nėra, kas mane pakeičia“, – pasiskundžia moteris.

Ji tikina čia atsidūrė priversta savo sunkaus gyvenimo, nes „nešė kudašių“ nuo pikto vyro ir visai nemąstė, kur ir į kokias sąlygas eina. Tiesiog susigundė laikraštyje perskaitytu skelbimu, kuriame buvo prašoma pagalbos ir siūloma vieta gyventi. Vėliau su Juozu ir apsipykusi buvo, ir sakė daugiau negrįšianti, bet užvaldžius gailesčiui bei žmogiškumui juo rūpinasi vėl. Už paslaugas jai apmoka Juozas – 280 eurų per mėnesį! Tad moteris skaičiuoja, kad už valandą jai išeina vienas euras. Buvo laikas, kai šykštus Juozas beveik visai nemokėjo – esą Loreta juo turi rūpintis už suteiktą pastogę ir maistą. Buvo ir daugiau prižiūrėtojų, bet nė viena neatlaikė ir pabėgdavo.

Kaip padėti neįgaliam vyrui, nežino nei Loreta, nei seniūnija. Tiksliau, žino, bet negali, nes vyriškis pagalbos atsisako motyvuodamas, jog namuose jam geriausia. Bando socialinė darbuotoja bei prižiūrėtoja jį įkalbėti, kad sodyba, ypač žiemą, gana sunkiai pasiekiama, bet kurią minutę gali sugriūti ir pati troba, kuri žemyn smenga mėnesiais, užgriūti pavojingai palinkusi liepa, elektros instaliacija taip pat tragiška, bet Juozas sako: jei pabėgs Loreta, jam skambino ir siūlėsi jį globoti kažkokia Kristina. Žinoma, klausimas, kelias dienas ji ištemptų tokiose sąlygose... Juozas, kaip ir jo keleriais metais jaunesnis brolis, nevedęs. Tik brolis Kaune rūpinasi tėvu, o Juozas čia likęs visai vienas. Tiesa, Šakiuose yra tėvui priklausantis butas, į kurį jam ne kartą siūlė keltis.

„Aš jį rateliuose ir pavežti galėčiau, ir su tuo savo dviračiu iki Šakių atminčiau. Matote, yra keltuvas, bet mes dėl vietos stygiaus juo normaliai naudotis negalime. Neina jo nei išmaudyti, nieko. Vargas. Nežinau, kiek dar kantrybės man čia užteks“, – skundėsi Loreta.

Sunku moteriai ir grindis kambaryje išvalyti, kurių vos kelios lentos belikusios. Be to, žiemą ir daug malkų sukūrenti reikia, nes buvusi bulvinė, į kurią gal prieš dvidešimtmetį persikėlė po sodyboje kilusio gaisro, vėjo perpučiama. Žiemą viduje kartais būna ir nulis laipsnių, bet Juozas neprieštarauja. Apskritai, pasak Loretos, jis labai kantrus, nors būna, kad tikrai žmogui skauda, bet užsispyrimas ima viršų.

„Nu dėl tų lentų gal nusileisčiau. Bet nežadu niekur keltis. Valdiškoje įstaigoje šakės, ne išeitis“, – patikina lovoje sėdintis ir visiškai nuo kitų priklausomas Juozas.

Yra sodyboje ir du plytiniai pastatai, tik neįrengti. Mąstyta, kad galbūt būtų galima įsikurti ten – sienos nekiauros, lubos neužgrius, bet Juozui netinka. Jei kas ne pagal jį, ir pasikeikti moka, ir paprieštarauti, o ir pinigus skaičiuoja. Kiek pykčių buvo, kai lauke tualetą suręsti norėjo, net policiją Juozas iškviesti žadėjo, bet neiškvietė. Tad ir tualetas stovi.

Apie gyvenimo sąlygas pasakojanti Loreta prisimena: kai šulinyje dingdavo vanduo, ji su dviračiu mindavo parsivežti.

„Geriamo vandens – 2 km į vieną kraštą, o kitoms reikmėms – 2 km į kitą kraštą“, – sako moteris.

Yra tekę per šalčius Juozą ir pas gydytojus gabenti. Prisimena, kad lauke – didžiulis šaltis, net neįgaliojo vežimėlio padanga sprogo, o vyrą ne tik iki kelio nusigabenti reikėjo, bet ir į transportą įsodinti, pagalbą suteikti ir atgal pargabenti.
„Buvę buvę čia tų jumorų“, – pro ūsą šypsosi pats Juozas.

Ir dabar Loreta sako, kad jam reikėtų pas ausų gydytoją, bet vyras atsisako.

„Nevešiu aš tavęs, kai orai atšals ir prilis“, – bando neįgalų vyrą pagąsdinti jo globėja.

O šis atkerta, kad dabar girdi, tad ir poreikio ausis plauti nejaučia.

„Tik atšals, prilis, tai sakys – negirdžiu. Viską jau žinau“, – sako Loreta.

Buvę atvejų, kad ir į seniūniją skambina besiguosdamas, kad jis vienas, ar kitame vienkiemyje gyvenantiems kaimynams antrą valandą nakties prašydamas stiklinę vandens paduoti. Ir pats Juozas pasakoja, kad moka pasiskambinti ant kaklo kybančiu telefonu – ant mygtukų sulipinti lipdukai, kuriuos jaučia ir jau įgudęs, kaip naudotis. Taip ir į radiją pasiskambina, pagalbos prašo, tikisi – gal dar kokią globėją ras.

Šakių seniūnijos socialinio darbo organizatorė Irena Šakienė patikina, kad tai bene vienintelis toks atvejis seniūnijoje, tačiau ji nežino, kaip padėti žmogui, jei jis pagalbos atsisako. Žinoma, kaip svarsto specialistė, ji nenori net pagalvoti, kas būtų, jei kas nors atsitiktų.

„Juk dažniausiai tokiais atvejais kalti socialiniai darbuotojai. Bet ką mes galime padaryti, jei mūsų rankos surištos. Ir seniūnas ten buvo, ir iš Socialinės paramos skyriaus, bet jis neina į jokį kompromisą“, – situaciją apibūdino I. Šakėnienė.

Ji retoriškai teiravosi, kaip galima J. Balčiūnui siūlyti dienos socialinę globą, kai jam reikia priežiūros nuolat. Be to, kas eis į tokias sąlygas...

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Penktadienį vyko Prezidento inauguracija. Ko palinkėtumėte?

klausimelis 07 16Vladas iš Šakių:

Visų pirma – sveikatos. Laimės ir sėkmės darbuose, ilgų, laimingų vadovavimo ir gyvenimo metų. Nelabai ko daugiau ir reikia, nes ir taip labai geras valstybės vadovas. Mačiau daug prezidentų, šitas tikrai linksmas žmogus, malonus – tik geras jo puses matau. Puikiai su užsienio politika tvarkosi, diplomatiškas. Džiaugiuosi, kad jį išrinko, o pačią inauguraciją, be abejo, stebėjau. 

klausimelis 07 16 2

Algis iš Slavikų:

O ką jam gali palinkėti? Aš iš kaimo, pensininkas, man vis tiek. Tegul vadovauja ir viskas. Normalus, geras Prezidentas, nieko nepridursi. Kai perrinko jį, džiaugiausi – jei būtų kas nors kitas atėjęs, vis tiek kitaip nieko nebūtų padaręs. Inauguracijos renginys, manau, svarbus, nes juk pats Prezidentas valstybei svarbus, jis galva, vadovas.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.