Nuotr. Lukšių seniūnijoje Adomiškių kaime gyvenantys Rasa ir Rigimantas Stanaičiai savo šeimoje gerbia bei puoselėja senąsias tradicijas – kalvystę, duonos kepimą.

Apie praeitį, senąsias tradicijas kalbėti lyg ir nemadinga. Tačiau savo vaikams atskleisti senolių gyvenimo ypatumus – kiekvienos šeimos pareiga. Apie savo šeimos tradicijas pokalbiui pakvietėme Lukšių seniūnijoje Adomiškių kaime gyvenančius Rasą ir Rigimantą Stanaičius, mielai sutikusius pasidalinti mintimis.

Šeima augina dukrą ir du sūnus. Ar jie perims iš tėvų amatus, parodys ateitis. Abu tėvai dirba, o laisvalaikiu turi savo pomėgių. Rasa kepa duoną, o vyras Rigimantas triūsia savo kalvėje, kurioje tiesiog atsigauna. Atvykusiems svečiams noriai pasakoja apie surinktus senuosius karo ginklus, dumples, titnagą ugniai įskelti bei kitus kalvystei reikalingus daiktus, arkliams skirtus padargus ir daugybę kitų rakandų.  Visa tai pritaiko savo kalvystės darbuose. Turi bričką ir fajetoną, augina arklius...

Jūsų šeimoje gerbiamos ir puoselėjamos senosios tradicijos – kalvystė, duonos kepimas. Iš kur visa tai?
Rasa: Jei nežinai praeities, neturi ir ateities – sako mūsų senoliai. Yra žmonių, kuriems ne vis tiek, kaip mūsų proseneliai mums takus pramynė, ir mes negalim būti abejingi  savo žemei, gamtai, istorijai ir tradicijoms, tai mūsų tautos pamatinės vertybės. Mes matom, kur dabar tie, kurie viso to neturi...

Rigimantas: Augau namuose, kuriuose gyveno ir dirbo labai gabus kalvis – mano senelis Jurgis Petkūnas. Tai kalvė ir buvo mano žaidimų vieta. Mano tėtis dirbo kalviu kolūkyje. Sudarinėjant giminės medį rasta, kad aš esu ketvirtos kartos kalvis iš tėtės pusės, gal tai genai, kad metalas traukia.

Ar seniai savo namuose kepate šeimai duonos gaminius? Gal tai išmokote iš mamos?
Rasa: Duoną kepti išmokė vyro mama, o ją – jos mama. Mūsų namuose duona kepama daugiau kaip penkeri metai.

O koks jūsų, Rigimantai, pirmasis kūrinys?

Metalas labai traukti pradėjo, kai buvau 28-erių, tad nukaliau namams zovieckus, kurie ir dabar puikiai atlieka savo funkciją.

Kodėl metalas, o ne kita medžiaga?
Rigimantas: Gyvenimas parodo kiekvienam savo kelią,  tuo keliu ir einam.

Kas pirmieji jūsų darbo vertintojai?
Rigimantas: Žmona – pirmas vertintojas ir patarėjas.

Kaip manote, kodėl grįžta senieji amatai? Mados reikalas, poreikis sveikai maitintis ar noras išsaugoti senuosius amatus ateities kartoms?
Rasa: Gal noras po savęs palikti istorijos dalelę. Juk mes tik tarpininkai tarp praeities ir ateities.

Kodėl nėra daug kalvystės pasekėjų?
Rigimantas: Sunkus ir nepelningas darbas, menka paklausa, ne pirmo būtinumo prekė, o kokia paklausa, tokia ir pasiūla, tiek  ir kalvių.

Ar domisi jūsų amatais vaikai?
Rasa: Vaikai dar per jauni, kad visa tai suprastų, todėl ir nesidomi dar.
Rigimantas: Vaikai nesidomi kalvyste.

Tikriausiai ne visada pasiseka iškepti skanią duonelę. Kaip susidorojate su nesėkme?
Rasa: Visada gyvenime po nesėkmių ateina pasisekimai, o nesėkmių momento namie gyvuliukai tik ir laukia...

Rasa, dirbate vaikų darželyje. Ar pasakojate vaikams apie duonutės kelią?
Darbe yra sudaryta programa ir mano duona į tai neįeina.

Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai? Kokie visos šeimos bendri pomėgiai ir laisvalaikis?
Rasa: Būna bendros išvykos ar taip pasisėdėjimai.
Rigimantas: Кalvystė, muziejinės vertybės, žirgų auginimas.

Ar  esate kokios draugijos narys?
Rigimantas: Priklausau Lietuvos tautodailininkų sąjungai, „Dailiaus“ draugijai, bendruomenei „Tėviškė“.

Artimiausi jūsų planai?
Rasa: Mums nereikia tuo rūpintis, gyvenimas viską sudėlioja pats.
Rigimantas: Аteityje žadu gyventi, kurti ir mylėti, bet viskas, manau, ne mūsų valioje.

Ką palinkėtumėte skaitytojams?
Rasa: Ramybės, geranoriškumo ir kad gyvenime matytume ne vien niūrias spalvas.
Rigimantas: Palinkėčiau, kad žmonės nepamirštų istorijos. Ir kaip kad Judas pardavė Kristų už kelis auksinius, kad mes taip nedarytume, svilindami padus iš Lietuvos ir kartu nukirsdami savo giminės šaką, kurios jau nepriaugins nei išvykusiųjų vaikai, nei vaikaičiai.


Ona Rakauskienė