Respublikinė žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie dar šį rudenį kaimyninėje Baltarusijoje (maždaug už 30 km nuo Lietuvos sienos) planuojamą atidaryti Astravo atominę elektrinę ir jos keliamą branduolinę grėsmę. Praėjusią savaitę į redakciją kreipėsi senjorė, kuri teigė nerandanti jokios informacijos, ar mūsų rajone imamasi kokių nors veiksmų saugumui užtikrinti.

Savo pavardės nepanorusi viešinti šakietė pasakojo girdėjusi, jog Lietuva jau derasi su Austrijos gamintoju dėl 4 mln. vienetų jodo preparato, kuris būtų dalijamas Vilniaus gyventojams, įsigijimo. Moteris netgi žinojo, kad jodo tabletes reikia visada nešiotis su savimi, kad, įvykus nelaimei atominėje elektrinėje, žmogus jų galėtų iš karto išgerti.

Senjorė priminė, kad anksčiau rajone buvo įsteigti civilinės saugos štabai, vykdavo mokymai, kuriuose ji dalyvaudavo kaip visuomenininkė, tuomet ji būdavo informuota, kuriuose pastatuose yra sandėliuojamos dujokaukės, pirmosios pagalbos vaistinėlės, geriamas vanduo. Tačiau, jos manymu, visas pasirengimas ekstremaliai situacijai buvo tik savotiškas žaidimas, nes kai įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje, jokių priemonių nesiimta, viskas buvo įslaptinta. Tik tada, kai radiacijos debesis pasiekė Skandinavijos šalis ir jos pradėjo visam pasauliui trimituoti apie pavojų, buvo perspėti ir Lietuvos gyventojai.

„Aš pati vaikščiodavau su specialiu aparatu ir tikrindavau radiaciją. Gilaus sovietmečio laikais buvo išleistos ir žmonėms išdalintos tokios atmintinės, kuriose informuojama, ką daryti, jei įvyktų avarija Ignalinos atominėje elektrinėje. Manau, kad rajono savivaldybei reikėtų pasiūlyti išleisti panašų lankstinuką. Bet kokia informacija reikalinga, ypač kai šiais neramiais laikais atsitinka visokių nelaimių, puola teroristai, o mes sėdime ramiai rajone ir niekuo nesirūpiname. Žinoma, visokių žmonių yra, kai kurie darbui atiduoda visą „dūšią“ ir surenka netgi papildomą informaciją, o kai kas savo kėdėje sėdi tik tam, kad gautų atlyginimą“, – svarstė šakietė.

Ji pasakojo, kad buvo užėjusi į savivaldybę pasidomėti civilinės saugos klausimais ir teiravosi, kodėl niekas neinformuoja žmonių, nors net per radiją nuolat pranešama, kad „gyventojai turi būti pasiruošę ir atsargų keletui dienų sukaupę“.

„Man atsakė, kad visa informacija yra internete. Atsidarykite savivaldybės puslapį ir skaitykite“, – pasakojo senjorė apgailestaudama, kad ne visi vyresnio amžiaus žmonės gali kompiuteryje susirasti informaciją. – Juk Švedijoje irgi yra internetas, tačiau ši šalis išleido atmintines ir išdalino gyventojams, kad jie būtų viskam pasiruošę.“

Jos teigimu, Švedijoje į 4,7 mln. namų ūkių buvo išsiuntinėti lankstinukai su instrukcijomis, ką daryti karo atveju, ištikus stichinėms nelaimėms, teroristiniams išpuoliams ir kibernetinėms atakoms.

„O kodėl Šakiams neparodyti pavyzdžio visai Lietuvai ir neparuošti ko nors panašaus?“ – klausė ji.

Pasidomėjus paaiškėjo, kad rajono savivaldybėje šiuo metu apskritai nėra civilinės saugos specialisto. Nuo vasario 1 d. šias pareigas laikinai eina Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus specialistė Daiva Subačienė, kuri patikino, kad visą informaciją apie ekstremalias situacijas, jų valdymo planą, evakuacines schemas tikrai galima rasti savivaldybės tinklapyje, planiškai tikrinamos sirenos, vyksta ir pratybos, tik senyvo amžiaus žmonės į jas netraukiami.

Į klausimą apie jodo tablečių reikalingumą mūsų rajono savivaldybėje D. Subačienė negalėjo atsakyti, nes iki šiol apie tai nekalbėta, o tie 4 mln. jodo tablečių, apie kurias buvo pranešta respublikinėje žiniasklaidoje, bus išdalintos ne visiems, o tik tiems gyventojams, kurie įsikūrę 100 kilometrų spinduliu nuo Astravo atominės elektrinės. Pasak jos, apie įvykusią avariją žmonės būtų perspėti trimis kanalais: kauktų sirenos, ateitų žinutės į mobiliuosius telefonus, būtų pranešta per radiją ir televiziją. Gavę tokią informaciją gyventojai turėtų atlikti tris veiksmus: eiti į patalpų vidų, likti viduje ir sekti informaciją.

Kaip teigė specialistė, išleisti lankstinukų visuomenės švietimui savivaldybėje niekas kol kas neplanavo, tačiau jei yra toks poreikis, atmintines būtų galima paruošti ir perduoti seniūnijoms, kad jos pasiektų gyventojus.