Tradiciškai per Žolinę Gelgaudiškyje apdovanojamos gražiausiai tvarkomos sodybos. Šiemet šis titulas atiteko Gelgaudiškyje Miško gatvėje gyvenantiems ir savo sodybą puoselėjantiems Redai ir Alvydui Macijauskams bei Pajotijo kaime gyvenantiems Ritai ir Antanui Matučiams. Su pastaraisiais ir kalbamės jų sodyboje, kurioje jaučiamas šeimininkų darbštumas.

 

Važiuojant Gelgaudiškio link ties Pajotijo kaimu jau nuo kelio akį patraukia didžiulis alpinariumas. Užsukus į Matučių sodybą pasitinka šeimininkai Rita ir Antanas. Lankomės per Žolinę, Matučiai tik ką parskubėjo iš atlaidų. Pasiteiravus, kaip vertina apdovanojimą, Rita pripažįsta – tiesiog nesitikėjo.

„Nieko kitaip šiemet nedarėm. Kasmet sodinu gėles, prižiūrim su vyru sodybos aplinką. Netikėjau, kad sodyba bus pripažinta gražiausia. Tvarkomės, puoselėjam dėl savęs. Jau dvi mano kaimynės yra gavusios šį titulą“, – sako R. Matutienė.

Rita pasakojo, kad sodybą įsigijo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai nutarė su vyru iš Šakių miesto persikelti arčiau gamtos.

„Susigalvojom, kad reikia į kaimą. Ieškojom ilgai sodybos pirkti. Mano gimtinė netoliese, Bedalių kaime, kas galėjo pagalvoti, kad gyvensiu visai netoli jos“, – šypsosi Rita.

Matučiai pasakojo, kad įsigiję sodybą nemažai darbavosi, kad taptų miela patiems gyventi. Prie namo pasistatė terasą, kurioje klesteli atokvėpio, sodybos teritorijoje nugriovė buvusius nereikalingus pastatus, iškirto nereikšmingus krūmus. Terasą puošią Ritos išpuoselėtos pelargonijos bei gausybė pakabinamų gėlių vazonų.

„Mums nemažai gėlių pakabinamuose vazonuose sudovanoja. Mūsų gimtadieniai gegužę ir birželį, o dar Antaninės. Visi žino, kad mums geriausia dovana – gėlių vazonas“, – pasakoja R. Matutienė ir priduria, kad pelargonijas laisto kiekvieną vakarą, o prie augalėlių daugiausiai eina vakarais.  

Kieme prie šulinio keletas rožių krūmų, Antanas atvirauja – jam šios gėlės mieliausios, jis norėtų ir didelio rožyno.

Antanas pirmiausiai įgyvendino savo svajonę – išsikasė tvenkinį, kurį apsodino kalninėmis pušimis ir lanksvos krūmais.

„Man nereikia lėkti prie Nemuno, pirkti žvejo bilieto. Aš užsimaniau, vakare pasigavau žuvį, išsirūkinau...“ – sako A. Matutis.

Anot jo, tvenkinyje šiuo metu plaukioja lynai, karpiai, karosai, ešeriai, amūrai, lydekos.

Kai prieš maždaug ketverius metus Matučiai išsikasė tvenkinį, Ritai ir kilo mintis ant supilto žemių kalno įrengti alpinariumą. Didelius lauko riedulius, sako, pirko, alpinariumas užsodintas žiemą-vasarą žaliuojančiais tujiniais augalais bei spygliuočiais. Alpinariumo galuose auga raugerškio krūmai. Anot Ritos, alpinariume kol kas žydinčių gėlių nesiryžta sodinti, sako, augalams tokioje vietoje bus per karšta, be to, reiktų ir daugiau priežiūros, laistymo, šypsosi, kad gali pritrūkti laiko. Anot moters, ir taip prie didžiulio alpinariumo darbo yra, tenka ravėti žoles, kurios šiemet želia kaip pašėlusios.

„Kam mums to reikia? Kiekvieną rytą atsikėlusi pasižiūriu į tyvuliuojantį tvenkinį, tą akmenų ir augalų dermę – man gražu, jauku. Mums abiems tiesiog gera“, – sako sodybos šeimininkė.

Matučių sodyba augalų anaiptol neperkrauta. Tvenkinys, alpinariumas ir plačios žalios erdvės – viskas atrodo labai atidžiai apgalvota ir suplanuota. Matučiams tenka prižiūrėti apie pusantro hektaro. Antanui reikia visą plotą teritorijos traktoriumi nupjauti, kiekvieną augalą apvažiuoti. Jis atvirauja, kad norėtų įrengti dar vieną želdinių salelę.

Matučiai ūkininkavimu neužsiima, tačiau laiko vištų, ančių, žąsų, po kiemą laksto augintinis Bučkis. Į svečius užsukusi šakietė Gražina išduoda, kad Rita nuostabi šeimininkė, o jos gaminamas „galvasonas“, kurį gaminti išmoko iš savo mamos, puikuojasi neseniai išėjusiame leidinyje „Istorinė zanavykų virtuvė“.

R. ir A. Macijauskai šiemet gražiausios sodybos titulą pelnė už originalumą, už meilę kiekvienam augalėliui, už gebėjimą hobį paversti profesionalumu, už senoviškas rožes, dvimetrines lelijas, įvairiaspalves raganes, už gyvenimą tarp žiedų.