Atvykusi dirbti ir studijuoti, Budapešte Margarita pasiliko dėl meilės vengrui Martinui, bet ar tai jų paskutinė stotelė – parodys laikas... Asmeninio archyvo nuotr.„Atvykau į Budapeštą dėl darbo ir studijų, pasilikau…

„Atvykau į Budapeštą dėl darbo ir studijų, pasilikau… dėl meilės“, – sako ketverius metus Vengrijoje gyvenanti šakietė Margarita Remeikaitė. Nuo studijų Vilniaus universitete iki spontaniško gyvenimo nuotykio dirbant stiuardese, nuo per dieną sutiktų 800 žmonių iki buvimo meditacijoje tik su savimi ir naujo, gyvenimo būdu tapusio jogos mokytojos amplua. Pašnekovė prisipažįsta visada gyvenimui leidusi tekėti kaip upei. Tik dabar atrodo, kad ta upė atrado saugų krantą...

Pasikalbėti apie gyvenimą mes bandėme tartis gerokai anksčiau, prieš keletą metų, kai Margaritos gyvenimas tikrąja žodžio prasme dar buvo tarp žemės ir dangaus. Ne tiek ir daug skrydžių palydovų yra kilusių iš Šakių. Atrodė įdomi, gal net romantiška ši profesija, iškrentanti iš viso „nuo 8 iki 17“ konteksto. Deja, o gal ir gerai, kad tuomet mums susitarti nepavyko, nes gyvenimiška Margaritos upė nuvingiavo dar įdomesne vaga. Pradedame ir pabaigiame pokalbį filosofiškai, palikdamos daugtaškius kiekvieno asmeniniams pamąstymams.

Ką daro upė, kad būtų tekėjimas? Iš tiesų nieko, tiesiog teka. Tačiau kiekviena upė prasideda nuo vieno mažo lašelio, pakeliui rinkdama kitus lašus iš skirtingų šaltinių, mažų upeliukų. Ir taip lašas pamažu tampa upe, kuri anksčiau ar vėliau vis tiek pasieks vandenyną... Taip panašiai klostosi ir Margaritos gyvenimas. Kai Šakiuose baigusi mokyklą Margarita pasuko studijuoti į sostinę, ji gana greitai suprato, kad jaučia kelionių ir pasaulio pažinimo troškulį: „Pastebėjau, kad man patinka kelis mėnesius ar pusmetį pagyventi kokioje nors užsienio šalyje.“ Taip jos žemėlapyje atsirado stotelės Italijoje, Estijoje ir Maltoje. Tada vėl grįžo į Lietuvą pusmečiui. O kai vieną dieną iškrito loterijos bilietas su stipendija išvažiuoti 18 mėnesių į Vengriją rašyti diplominio darbo, žinoma, Margarita sutiko: „Priėmiau pasiūlymą vėlgi iš smalsumo, bet, likus porai mėnesių iki grįžimo namo, į Lietuvą, mane vienas džentelmenas pakvietė vakarienės ir taip atsitiko, kad ir šiandien gyvenu Budapešte.“

Vengrų kalba sunki kaip Eglės žalčių karalienės klumpės, arba kaip ir lietuvių. O Budapeštą Margarita apibūdina lakoniškai – toks Varšuvos ir Paryžiaus miksas. Patikiu ja, nes po pasaulį pusketvirtų metų skraidžiusi jauna moteris žino, ką su kuo lygina ir kodėl. Tarptautinės komunikacijos studijų Vilniaus universitete bakalauro ir magistro diplomai, jei ir nebuvo panaudoti pagal tiesioginę paskirtį, tikrai nėra beverčiai.

„Žinios, patirtys ir pažintys universitete – labai vertingos. Pirmiausia juk ten ir išmoksti kritiškai vertinti ir sisteminti informaciją, ieškoti kitokių, platesnių požiūrio kampų. Man šios žinios padeda ir šiandien“, – sako Margarita.

Kai prabylame apie gyvenimo etapą tarp dangaus ir žemės, t. y. apie skrydžių palydovės darbą, Margarita balsu nusikvatoja. Klausiu, kas taip kelia juoką. Ji atvirauja, kad iš šiandieninės perspektyvos juokingi daug aspektų. Vienas jų – gyvenimo ironija, nes, pasirodo, Margarita iš tų žmonių, kurie nelabai jaukiai jausdavosi skrisdami lėktuvu, todėl vaikystėje net nesapnavo apie tokią profesiją. O va, imi ir leidiesi į aferą. Pašnekovė atsimena, kaip vieną penktadienį, visai prieš pat bakalauro studijų pabaigą, ji pamatė, kad vyksta skrydžių palydovių atranka: „Pagalvojau – o, geras! Kaip įdomu! Ir nuėjau ten.“

Tada  laukdama atrankoje savo eilės ant kelių kompiuteryje ji kaip tik guldė bakalaurinio darbo mintis. Sėkmingai įveikusi pirmąjį atrankos etapą, antrąjį ir trečiąjį įveikė taip pat nesunkiai. Tada dar spėjo pagalvoti: „Oi, prisidirbau!“ ir praėjus valandai po bakalaurinio darbo gynimo ji jau buvo pirmajame savo skrydyje.

Magistro studijos, pasirodo, visai derinamos su skrydžiais.

„Kartais būdavo grįžti iš skrydžio ir net nespėji persirengti uniformos, o jau skubi į universitetą, tiesiai į egzaminą. Tada grįžti namo, kiek spėji dar ruošiesi paskaitoms ir kitam skrydžiui, ir taip sukosi tas laikas. Dėl to ir juokiuosi viską prisiminusi“, – kalba Margarita.

Šis skrydžių etapas tęsėsi visai netrumpai – 3,5 metų. Aviacijoje laikas tiesiog skriete skrenda, prisipažįsta ji. Būta daug įdomių kelionių, atėjo supratimas, kas yra komandinis darbas, naujos pažintys ir nuolatinis mokymasis paprastumo ir lengvumo žiūrint į įvairias situacijas. Bekalbant prašau patvirtinti arba paneigti mano įsivaizdavimą, jog skrydžių palydovų gyvenimas yra gana vienišas.

„Gyvenu ketverius metus Budapešte ir nuo to laiko, kai nebeskraidau, aš susiradau triskart daugiau draugų nei dirbdama. Skrydžių palydovų gyvenimas tikrai gana vienišas, nes gyveni visai kitu ritmu nei likęs pasaulis – kartais tu trečią ryto keliesi, o kartais trečią ryto tik grįžti namo… Kai žmonės sėdasi Kūčių vakarienės, tu visiems linki gero skrydžio… Vienišumo tikrai buvo, bet ir vėl paradoksas – beskraidydama susipažinau su savo būsimu vyru. Jis pilotas“, – atvirai kalba Margarita.

Vengras, pavergęs jaunos moters širdį, pasak jos, yra ta uola ugninei pačios prigimčiai. Užklupęs karantinas visais rakursais patikrino poros santykių tvirtumą ir gyvenimo upę pasuko nauja linkme. Šiuo metu Margarita Budapešte užsieniečius kviečia į jogos, atsipalaidavimo, meditacijų sesijas. Jai ne itin patinka žodis mokytoja, nes ir pati vis dar mokosi, gilinasi į jogos filosofiją ir netiki, kad tam kada nors ateis pabaiga. Joga Margaritos gyvenime atsirado dar jai būnant devyniolikos, bet daugiau kaip fizinio kūno praktika, kas slypi giliau, nebuvo pernelyg įdomu. Karantino metu ji pradėjo ją praktikuoti kasdien, o pokalbiai su mylimuoju privedė prie išvados, kad širdyje kalba pokyčių balsas. Taip atsirado jogos instruktorės kursai, jogos subtilybių mokėsi pas jogos instruktorių iš Indijos, o neseniai grįžo iš Nyderlandų, kuriuose toliau gilino žinias. Šie mokslai neturi nei baigtinio taško, nei diplomo.

„Ir nėra taip, kad nuo 8 iki 17 valandos aš jogos mokytoja, o paskui jau viskas į šalį. Tai tapo gyvenimo būdu“, – sako Margarita.

Jokių kraštutinumų ji pasinėrusi į jogos filosofiją nesiėmė ir niekam to daryti nerekomenduoja. Tiesiog gyvenimas tapo sąmoningesnis, daugiau praktikų, sugrąžinančių į „čia ir dabar“, kvėpavimo pratimai.

„Didieji pokyčiai prasideda nuo smulkmenų – paimant telefoną visada susimąstyti, kokiu tikslu tą darai, kad jame neprasmegtume per ilgai, o, tarkime, stovint prie raudono šviesoforo neužmiršti ištiesinti nugarą ar pamačius raudoną automobilį gatvėje priminti sau sąmoningai įkvėpti ir iškvėpti. Banalu? Bet genialu šitame chaoso pilname pasaulyje“, – įsitikinusi kraštietė.

Baigiant kalbėtis susitariame, kad pasimatysime Šakiuose, nes Vengrija, sako Margarita, dar tikrai ne paskutinė stotelė.

„Šiandien čia, o poryt… kas žino“, – vylingai šypsosi pašnekovė ir visiems linki nebijoti būti upe, nebijoti tekėti, nebijoti kitų krantų…

„Turėkite gyvenimo troškulį!“ – dar spėju išgirsti prieš nutrūkstant videoskambučiui.

Lina Morkūnienė