Pernai buvusios Paluobių mokyklos patalpose oficialiai duris atvėrė krizių centras, apie kurio būtinybę rajone kalbėta jau ne vienerius metus. Praėjus metams, domimės, su kokiomis realijomis ir iššūkiais buvo susidurta, teikiant pagalbą sunkumus patiriančioms šeimoms.
Šakių socialinių paslaugų centro paramos šeimai skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Loreta Ogorodnikienė neslėpė, kad krizių centro atsiradimas buvo didelis iššūkis, nes, vos atsidarius, iš karto užsipildė žmonėmis, kuriems reikia ypatingos pagalbos.
„Pirmomis dienomis buvo lengvas stresas, kad pavyktų viską susitvarkyti ir susistyguoti ir, ačiū Dievui, mes tą periodą išgyvenome visai neblogai“, – prisiminė Loreta, džiaugdamasi sėkmingu visos komandos darbu.
Moterims krizių centre pasikeisdamos padeda ir naktimis budi individualios priežiūros darbuotojos Sandra Sendžikienė, Eglė Tamašauskienė, Roma Stankevičienė, Loreta Šadraitienė, darbo valandomis centre dirba socialinė darbuotoja Valda Stikliūtė.
Kaip informavo socialinė darbuotoja, praėjusiais metais centre pagalba iš viso buvo suteikta 40 asmenų. Šeimų skaičius vienu metu svyravo nuo dviejų iki trijų–keturių. Kiekvienai prireikė skirtingo laiko atsitiesti. Vienoms trumpiau – vos keleto mėnesių, kitoms ilgiau – iki metų.
L. Ogorodnikienės manymu, skaudžiausias krizių centre nutikęs įvykis, didžiausias nesėkmės atvejis, kai mama, net nepradėjusi spręsti savo problemos, atsisakė naujagimio, nors buvo stengiamasi ją įtikinti, kalbėta apie pagalbą, piešiama graži ateitis.
Šakių socialinių paslaugų centro paramos šeimai skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Loreta Ogorodnikienė (dešinėje) ir krizių centro socialinė darbuotoja Valda Stikliūtė, pasakodamos apie sėkmingus moterų, išėjusių iš krizių centro, atvejus, tvirtino, kad svarbiausia, jog jos pačios norėtų nevartoti alkoholio ir auginti vaikus. D. Pavalkio nuotr.
Tačiau yra daug sėkmingų pavyzdžių, kai moterims pavyko pakilti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Vyriausioji socialinė darbuotoja pasakojo, kad krizių centre gavo pagalbą moteris, tapusi prekybos žmonėmis auka, kuri atėjo palūžusi ir nusivylusi žmonėmis, tačiau atsitiesė ir šiandien, susiradusi naujus namus, laimingai augina vaikelį.
Kitas iš didesnių pasiekimų, kaip pasakojo L. Ogorodnikienė, kad moteris, turinti protinę negalią, sustiprėjusi krizių centre, išvyko į namus savarankiškai auginti savo vaikelio. Per VšĮ „Namai visiems“ jai buvo suderinta asmeninio asistento paslauga, taip pat skirta individualios priežiūros darbuotoja, kuri padeda šeimoms, auginančioms kūdikius.
Pasak L. Ogorodnikienės, niekas labiau nemotyvuoja, kaip šviesa, kuri ateina į žmogaus gyvenimą, nes nevartoti alkoholio ar auginti vaiką, pirmiausiai turi norėti pats žmogus – vien socialinio darbuotojo noro tam nepakaks. V. Stikliūtė džiaugėsi, kad su moterimis išlieka ryšys joms atsistojus ant kojų ir išėjus iš krizių centro. Jos nuolat paskambina, pasidomi, kaip sekasi, papasakoja apie save.
Tiesa, norint įgalinti pačias moteris savarankiškai pasirūpinti savimi ir vaikais, nuvykti į gydymo įstaigą ar susitvarkyti kitus reikalus, paaiškėjo, kad autobusų maršrutai nėra patogūs susisiekimui su Šakių miestu. V. Stikliūtė patikino, kad, prireikus pavėžėjimo paslaugos, ji visada būna suteikiama, tačiau džiaugėsi, kad šią problemą padeda išspręsti ir Šakių ligoninės socialinė darbuotoja, ir patys gydytojai, kurie stengiasi paskirti vizitą būtent tuo laiku, kuris patogus krizių centre gyvenančioms moterims.
L. Ogorodnikienė pasidžiaugė, kad paramos šeimai skyrius jau gavo psichologo etatą, kurio paslaugų labai reikėjo ir krizių centro gyventojoms. Nors psichologas krizių centre lankėsi dar tik du kartus, tačiau, pašnekovės teigimu, pabendravęs su viena mama iš karto įžvelgė pogimdyvinę depresiją ir ji jau yra nukreipta pas specialistus.
„Žmonės gali tikėti į ką tik nori, tačiau jų tikėjimas bus nieko vertas be vilties ir meilės. Jei jau žmogus pats savimi nebetiki, tai mūsų darbas yra suteikti jam viltį. Kai atsiras viltis, bus ir noras pakilti, kreiptis pagalbos ir išgyti. Aišku, tai nėra vienos dienos darbas, nes reikia ir suprasti, ir išjausti“, – įsitikinusi L. Ogorodnikienė.
„Jei nėra, kas tiki, kas palaiko, tai kas žmogui belieka? Taip jis po truputį ir miršta kasdien. Mūsų darbas – pabandyti pakeisti jo gyvenimą. Jei mes nebetikėsim, tai ir jie nebetikės“, – įsitikinusi vyriausioji socialinė darbuotoja, kurios manymu, jei žmogus artimoje aplinkoje turėtų, kas juo tiki, tai jis neatsidurtų krizių centre.
Ramūnas iš Šakių:
