Pavilkijo trasoje – kvapą gniaužiančios kovos

pikcilingis m
Tarp 54 varžybų dalyvių vienintelis jose dalyvavęs šakietis – Martynas Pikčilingis (prie vairo). fotovaldas.com nuotr.

Praėjusį sekmadienį Pavilkijo autokroso trasoje surengtas penktasis Lietuvos automobilių kroso čempionato ir pirmenybių etapas. Tai buvo finalinės sezono varžybos, kuriose dalyviai paskutinį sykį surėmė kėbulus dėl taškų. Kova buvo išties atkakli, tad susirinkę žiūrovai neturėjo kada nuobodžiauti.
 
Finalinės varžybos, skirtos Romualdui Barkauskui atminti, subūrė 54 dalyvius. Be lietuvaičių, lenktyniauti atvyko ir keletas latvių, kurie savo šalyje jau baigė sezoną. Varžybų organizatoriaus Andriaus Remezos puikiai paruoštoje trasoje buvo galima išvysti ir Estijos vėliavą – šaliai atstovavo bagių lenktynininkas.

Per visą dieną trasoje įvyko net šeši virtimai. Du iš jų buvo išties smarkūs ir privertę sportininkus sudėti ginklus. Nemažai kontaktų teko nagrinėti ir komisarams. Taigi paskutinis etapas pateisino savo statusą.

Itin dramatiška kova virė klasėje „Super 2000“, nes iki šio etapo metinėje šios klasės rikiuotėje visą lyderių trejetuką skyrė vos keli taškai. Čia išties smarkų virtimą trasos įkalnėje patyrė vienintelis varžybose dalyvavęs šakietis Martynas Pikčilingis. Nors jo automobilis po avarijos atrodė itin suniokotas, mechanikai per kelias dešimtis minučių spėjo sukurti mažą stebuklą ir išsiųsti lenktynininką į likusius važiavimus.

Iš viso čia kovos virė penkiose skirtingose klasėse, tik „Junior 1000“ klasėje buvo per mažai keturių dalyvių, tad trasoje lenktynininkai rungėsi ne dėl taškų, o dėl etapo taurių.

Lietuvos automobilių kroso pirmenybių klasės 1600 ir 2000 buvo sujungtos, kadangi 1600 įskaitoje susirinko vos keturi dalyviai. Jie dėl metinės įskaitos taškų taip pat kovoti negalėjo dėl per mažo paraiškų klasėje skaičiaus. Tačiau aštrių siužeto vingių, kvapą gniaužiančių virtimų netrūko ir čia, tad žiūrovams nuobodžiauti nebuvo kada.

„Draugo“ inf.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar kalba tebėra svarbi mūsų tapatybės dalis?

klausimelis 06 02Ingrida iš Šakių:

Turime didžiuotis, jog kalbame ta kalba, kuri pati archajiškiausia. Svarbu, kad mūsų vis dar yra tiek, jog šia kalba kalbama. Galvodama apie lietuvių kalbos kitimą, pritariu vienos kalbininkės minčiai, kad kalba turi išlikti gyva. Nereikia bijoti tų dalykų, kurie į ją įsiterpia, tačiau visada privalome laikytis tvirto pagrindo, kuris mums įdiegtas – to, kas yra iš motinos lūpų atėję, iš mūsų pasakų... Būtent tą pagrindą ir turime išlaikyti. Aš savo identitetą matau tik per savo gimtąją kalbą. 

klausimelis 06 02 2

Kristina iš Zanavykų kaimo:

Lietuviai be lietuvių kalbos tiesiog neįsivaizduojama. Kalba man prigimtinis dalykas. Nors sakoma, kad mokėti daugiau kalbų vertinga, man lietuvių kalba – tai šaknys ir privilegija jomis naudotis. Bijau dėl mūsų kalbos ateities. Suprantu, kad kitimo neišvengsi, bet, anglicizmų, barbarizmų tikrai per daug... Savo tapatybę sieju su lietuvių kalba, užsienyje nepraleidžiu progos apie savo šalį, kalbą papasakoti, pataisyti, jei kas Lietuvą maišo su Latvija...

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.