Šakiečio Mato Šiumetos istorija dar tik prasideda ir ji labai įkvepianti – apie drąsą bandyti ir užsispyrimą siekti. Krepšinį pradinėse klasėse pamėgęs vaikinas vis dėlto pasirinko ne mėtyti kamuolį, o žaidimą stebėti iš teisėjo pozicijos. Šiuo metu Matas mokosi Kauno krepšinio teisėjų akademijoje, teisėjauja varžybose, žinoma, gimnazijoje jis dar kremta ir bendruosius mokslus, o po abitūros vilioja policininko profesija.
Dabar Matui aštuoniolika, netrukus laukia paskutiniai metai Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijoje, bet jo savarankiškas gyvenimas didmiestyje prasidėjo anksčiau nei kitiems bendraamžiams. Prieš porą metų iš Šakių jis persikėlė į Kauną tam, kad galėtų intensyviai gilinti žinias bei praktinius įgūdžius Kauno krepšinio teisėjų akademijoje. Krepšinis, bando skaičiuoti Matas, jo gyvenime atsirado maždaug trečioje klasėje, kai į pamoką atėjęs krepšinio treneris Laimis Linertas pakvietė vaikus lankyti treniruotes.
„Septynis metus žaidžiau krepšinį, o nuo keturiolikos pradėjau darbuotis Šakių jaunimo, kūrybos ir sporto centre kaip krepšinio laikininkas“, – pasakoja pašnekovas.
Būtent šis žingsnis tikriausiai ir buvo lemiamas vis labiau domėtis ir teisėjavimu. Kalbus vaikinas prisimena, kaip prisidedant prie Šakiuose vykstančio naktinio krepšinio turnyro organizavimo įvyko pažintis su dabar į Eurolygos teisėjus pretenduojančiu Dovydu Kairiu. Tada jis Matui davė esminį padrąsinimą: „Pabandyk, niekas tavęs už tai nenubaus, o gal viskas kaip tik išeis į gera.“ 
Asmeninio archyvo nuotr.
Tiek tada, tiek dabar Mato apsisprendimą eiti krepšinio teisėjo keliu palaiko tėvai, nors jis atviras – mamai tikrai skaudėjo širdį taip anksti paleidžiant vaiką savarankiškais keliais. Vedamas svajonės teisėjauti, šakietis tada užsiregistravo į Kauno krepšinio mėgėjų teisėjų akademiją, o vėliau tapo pačiu pirmuoju oficialiu Juozo Barkausko vadovaujamos Kauno krepšinio teisėjų akademijos nariu.
„Pradėjau nuo penkiolikos, pirmus metus važinėjau iš Šakių į Kauną savaitgaliais, o po devintos klasės, kai gavau galimybę teisėjauti vaikų krepšinio finaluose, teko apsispręsti – ar lieku Šakiuose, ar persikeliu į Kauną. Pasirinkau antrąjį variantą“, – pasakoja Matas ir priduria, kad šis pasirinkimas turėjo savo kainą. Nemažas iššūkis palikti namus, draugus, pakeisti mokyklą ir prisitaikyti prie naujos aplinkos.
„Pradžioje buvo sunku, bet apsigyvenau pas tetą, todėl vienišumo jausmo nebuvo. Didžiausias pokytis – nauja mokykla, nauji bendraklasiai, bet palyginti greitai įsivažiavau“, – kalba jis.
Nors dabar vasara ir Matui daugiau ar mažiau atostogų režimas, bet įprastai jo savaitės ritmą diktuoja pamokos gimnazijoje, teisėjų akademijos užsiėmimai ir varžybos.
„Akademijoje amžiaus cenzo nėra, o užsiėmimai vyksta įvairiai – turime vieną užsiėmimą online, kitą – salėje. O savaitgaliais dažniausiai vyksta rungtynės“, – sako vaikinas, dabar teisėjaujantis Regionų krepšinio lygoje (RKL).
Tai jau antrasis Mato sezonas šioje lygoje, o iš viso jis teisėjauja ketverius metus. Teisėjavimas, paaiškina Matas, tai ne vien taisyklės, bet ir psichologinis pasirengimas: „Sunkiausia čia – spaudimas, ypač iš žiūrovų, tačiau akademijoje mus moko negirdėti ir nepriimti asmeniškai. Jei pradėsi galvoti apie girdimus komentarus, nebegalėsi dirbti visu šimtu procentų.“
Tačiau yra ir džiugių šio darbo akimirkų. Jas Matas randa tiesiog pačiame rungtynių procese: „Kiekvienose gali atiduoti visą save. Žinai, kad žaidėjai kovoja dėl pergalės, o tu jiems nori užtikrinti teisingą žaidimą.“
Kokios savybės būtinos teisėjui? Matas be pagalvojimo vardija – komunikabilumas, kritinis mąstymas, gebėjimas priimti sprendimus čia ir dabar bei šaltas protas – negali pasiduoti emocijoms.
Suprantama, kad jauno vaikino galvoje sukasi svajonės, tačiau toli į priekį jis nesižvalgo, tikslus dėlioja kiekvienam sezonui atskirai.
„Žinoma, pasvajoju apie Eurolygą, tačiau artimiausi tikslai – teisėjauti bent 15 rungtynių antroje lygoje ir atkrintamąsias – trečioje“, – planus atskleidžia M. Šiumeta.
Į ką gi lygiuojasi jaunoji teisėjų karta? Matas seka didžiųjų teisėjų pavyzdžiais – jį įkvepia prancūzas Mehdi Difallah, latvis Kristaps Konstantinovs, tarp lietuvių – Gytis Vilius, o dėkingumo žodžių jis negaili žmogui, kuris daugiausiai prisidėjo prie jo kaip teisėjo kelio – teisėjų akademijos idėjiniam vadui Juozui Barkauskui.
„Iš tiesų tai iš kiekvieno teisėjo pasiimu bent mažą dalelę – kaip jie dirba, komunikuoja, priima sprendimus“, – sako Matas.
Baigiantis pokalbiui, Matas nustebina prasitaręs, kad baigęs dvylika klasių norėtų tapti policininku ir tikisi, kad šis darbas puikiai derės su teisėjavimu, kurio taip pat nežada apleisti. Atvirkščiai, jam norisi tobulėti, įgyti vis daugiau žinių, kurioms, kaip sako pats, ribų nėra.
Eduardas iš Griškabūdžio:
