Kauno „Žalgirio“ žiniasklaidos diena (Media Day) – yra oficiali Eurolygos sezono starto dalis, kai vieną dieną žaidėjai paskiria fotografavimuisi, filmuoja interviu ir reklaminius klipus. Kas gi lieka už kadro? Šakietė grožio specialistė Rima Mozūraitienė vardija: kruopščiai sustyguota darbotvarkė, intensyvus tempas, spontaniški pokalbiai bei aiškus supratimas – aukšti rezultatai neatnešami ant padėklo. Už šviesų ir kamerų linijos ji jau antrus metus iš eilės darbuojasi kaip grimerė.
Rima grožio srityje dirba šešerius metus, nuolat gilina žinias ir... neatsisako įdomių projektų. Pirmasis jos, kaip grožio specialistės, prisilietimas prie krepšinio užkulisių buvo dar tada, kai Šakių „Vytyje“ žaidė broliai Lavrinovičiai. Tada pusiau juokais buvo mestas sakinys: „Kitas žingsnis – Žalgiris.“ Ir jis, panašu, suveikė lyg pranašystė. Pirmasis kvietimas į „Žalgirio“ žiniasklaidos dieną, pasak jos, atėjo ne per pažintis, o tiesiog kaip laimingas loterijos bilietas.
„Pirmasis kartas pernai rudenį dovanojo daugiau jaudulio“, – prisimena ji.
Antrasis, įvykęs prieš gerą savaitę, jau su daugiau ramybės, bet vis dar su maloniu azartu, kurį visuomet suteikia išėjimas iš komforto zonos.
„Žiūriu į visa tai kaip į darbą. Be to, tokios patirtys puiki proga pasitikrinti profesionalumą“, – sako R. Mozūraitienė.
Didžiausias jaudulys, anot meistrės, ne darbo vietoje, o ruošiantis: „Svarbu viską iki smulkmenų apgalvoti, ypač kai tenka grimuoti kitų rasių žmones – kartais, Lietuvoje neradus tinkamų priemonių, tiesiog improvizuoju.“
O kai ateina toji diena, viskas vyksta labai greitai: vienam žmogui skiriama iki penkių minučių, per pusdienį Rimos rankos kartais prisiliečia prie visų komandos narių.
„Nėra laiko kalbėtis ar prašyti autografų, reikia dirbti, be to, man svarbu paisyti ir profesinės etikos. Bet bendrai paėmus, krepšininkai labai paprasti ir malonūs žmonės, gal tik televizijos ekrane tikriems krepšinio fanams jie labiau žvaigždės“, – šypsosi Rima.
Krepšininkams grimas, žinoma, dažniau – būtinybė, bet tikrai ne mėgstama proceso dalis („špakliavimas“ – kaip neretai jie pajuokauja), todėl meistrė siekia, kad jos darbas nebūtų nei matomas, nei juntamas.
Užkulisių realybė ir pats dalyvavimo projekte faktas, sako pašnekovė, labai įdomus, bet čia pat tampa aišku – lengvų kelių nebūna.
„Tarkime, šiemet teko grimuoti miške – reikia paisyti oro, susikurti tinkamą apšvietimą, o dar uodai...“ – prisimena ji. Tačiau visos patirtys vertingos, o dar, žinoma, ir garbė prisiliesti prie to, kas Lietuvai – daugiau nei sportas.
„Smagu būti šio proceso dalimi – tas buvimas jame džiugina gal net labiau nei galutinis rezultatas. Pamatai, koks išties nelengvas krepšininkų darbas: įtemptas grafikas, treniruotės, interviu, filmavimai. Ypač jaunajai kartai būtų pravartu pamatyti užkulisius, kad suprastų, jog žmogus tampa tik tada sėkmingas, kai įdeda daug nuoseklaus darbo“, – kalba ji.
Ar tai paskutinis toks projektas? Rima palieka intrigą – jei ras laiko, dalyvaus ir toliau. Bet šiuo metu ji kur kas labiau koncentruojasi į asmeninį tobulėjimą – nuo rugsėjo pradėjo medicininės kosmetologijos studijas Kauno kolegijoje – dėl žinių alkio ir noro nuolat tobulėti.
Eduardas iš Griškabūdžio:
