Šakių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pakvietė į susitikimą su projekto „Žvelk giliau“ ambasadore Lina, kuri dalijosi asmenine istorija apie dukros ligą, išgyvenimus, aplinkinių požiūrį ir ilgą kelią iki suvokimo, kad pagalbos bei supratimo reikia ne tik sergančiam žmogui, bet ir jai pačiai.
Susitikimą pradėjusi Kėdainių rajono Moterų krizių centro vadovė ir projekto Žvelk giliau“ koordinatorė Rita Stakniūnienė priminė, kad šiuo projektu siekiama atvirai kalbėti apie psichikos sveikatą, dalytis realiomis psichikos sveikatos sunkumų patiriančių žmonių ir jų artimųjų patirtimis, keisti visuomenės požiūrį, mažinti stigmą ir skatinti tarpusavio supratimą.
Pasak R. Stakniūnienės, kalbėjimas apie psichikos sveikatos sunkumus įrodo, kad su jais susiduria įvairūs žmonės, nepaisant jų amžiaus, išsilavinimo ar statuso.
„Tyrimai rodo, kad net ketvirtadalis gyventojų pasižymi stigmatizuojančiu požiūriu į kreipimąsi pagalbos. Apie 17 proc. gyventojų vis dar jaučia išankstinį nusistatymą, baimę ar nepatogumą bendraujant su žmonėmis, turinčiais psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų. Tiesa, trys iš penkių teisingai atpažįsta psichikos sveikatos sutrikimus ir žino, kur kreiptis pagalbos“, – statistiniais skaičiais pasidalino projekto koordinatorė.
Anot jos, psichikos sveikatos ambasadoriai, dalindamiesi asmenine arba savo artimųjų patirtimi, siekia keisti visuomenės požiūrį į psichikos sveikatos sutrikimus bei skatinti pozityvias nuostatas juos patiriančių žmonių bei jų artimųjų atžvilgiu. Viena iš tokių ambasadorių – kėdainietė Lina, kalbėjusi apie kopriklausomybę (kopriklausomybė – tai nesveikas santykių modelis, emocinis prisirišimas prie kito žmogaus problemų, kai pradedame gyventi ne savo, o kito gyvenimą – red. past.). Padėdami artimam žmogui taip įsitraukiame į jo sunkumus, kad pamirštame paklausti savęs: „O kaip jaučiuosi aš?“ Lina atvirai pasakojo apie savo dukros Modestos bipolinį sutrikimą – ligą, kuriai būdingi stiprūs nuotaikos svyravimai nuo pakilios fazės (manijos arba hipomanijos) iki gilios depresijos – ir nelengvą kelią šios ligos pažinimo ir susigyvenimo link.
„Iš pradžių dangsčiau dukrą mokykloje – jos ligą slėpėme. Gyvenome savo stigmoje... Taip elgėmės ir bijodami, kad dėl dukros ligos nepasikeistų mokytojų požiūris į ją, ir jai nebūtų taikomos mokymosi lengvatos“, – prisimena Lina.
Šiandien Lina dalijasi patirtimi, kaip dukros liga paveikė ją pačią, ir kalba apie kopriklausomybę, apie ribas, kurias kartais taip sunku nubrėžti, apie kaltę, gėdą ir norą viską išspręsti už kitą žmogų.
„Laikui bėgant pastebėjau, kad viską darau už dukrą – kontroliuoju jos vizitus pas gydytojus, pervedu pinigų. Jos nuotaika tampa ir mano nuotaika. Suprantu, kad savo rūpesčiu kartais dukrai darau meškos paslaugą, tačiau visa tai darau iš meilės ir noro jai padėti. Vis dėlto, kai nuolat viską darau už ją, dukra ima jaustis nevykėle – jai atrodo, kad pati nesugeba susitvarkyti net su paprastais dalykais. Suprantu, kad dukrai galiu labiau kenkti nei padėti, bet vis tiek negaliu nustoti taip elgtis. Šiandien dukra gyvena atskirai, tačiau mano diena prasideda tik tada, kai sulaukiu jos žinutės: „Mama, labas rytas, man viskas gerai“, – pasakojo Lina ir pridūrė, kad nerimas dėl dukros ją lydi nuolat.
Moteris pripažįsta, kad nuolat rūpindamasi dukra pamažu prarado save ir savo gyvenimą. Supratusi, kad jos rūpestis peržengė sveikas ribas, Lina kreipiasi pagalbos į specialistus ir dabar savo išgyvenimais atvirai dalijasi su kitais. Ji mokosi atsitraukti nuo kopriklausomo elgesio, tačiau pabrėžia – tai nereiškia atsiriboti nuo dukros ar ją palikti. Priešingai, Lina siekia išmokti būti šalia dukros kitaip – suteikti jai daugiau savarankiškumo, leisti pačiai mokytis gyventi ir susidoroti su sunkumais. Juk mama ne visada galės būti šalia, todėl svarbu leisti dukrai pačiai atrasti savo stiprybę ir pasitikėti savo jėgomis. Ji pasidžiaugė geranorišku darbdavio požiūriu į jos situaciją.
„Rūpintis savo dukra yra natūralu – tai evoliuciškai nulemta. Visi tėvai domisi savo vaikais ir jais rūpinasi. Jūsų rūpestis yra motiniškas, šeimyniškas, ir tai visiškai normalu. Galbūt šiuo atveju rūpesčio yra šiek tiek per daug, todėl svarbu išmokti reguliuoti jo lygį“, – įžvalgomis dalijosi Visuomenės sveikatos biuro direktorius Viktoras Lebedžinskas akcentuodamas, kad bipolinio sutrikimo diagnozė netrukdo žmogui gyventi visaverčio gyvenimo, siekti savo tikslų ir atskleisti gebėjimų. Kai kurie bipolinį sutrikimą turintys žmonės pasižymi išskirtiniais gabumais, tačiau kiekvieno žmogaus patirtis yra individuali.
„Žvelk giliau“ ambasadorė yra ir pati Modesta, kuri su kitais dalijasi jautria asmenine patirtimi, pasakoja apie pastangas pažinti ligą ir išmokti su ja gyventi. Savo atvirumu ji padeda suprasti, kad psichikos sveikatos sunkumai gali paliesti kiekvieną, o nuoširdus pokalbis ir palaikymas leidžia pasijusti ne tokiems vienišiems.
„Kalbėjimas apie dukros ir savo ligą man pačiai labai daug duoda. Šiandien jau jaučiuosi žengusi dar vieną žingsnį sveikimo link. Anksčiau turėjau ir kitą priklausomybę, tačiau patiriami sunkumai neprivertė manęs atkristi. Tikiuosi, kad mano istoriją išgirs žmogus, kuris išgyvena kažką panašaus, ir supras, kad nėra vienas“, – pokalbį jautriai užbaigė Lina.
Birutė iš Šakių:
