Gintarė MARTINAITIENĖ Šakių ligoninėje Ankstyvosios reabilitacijos tarnyba veikia daugiau nei dešimtmetį ir už tai jaučia dėkingumą ligoninės administracijai. Jei ne teigiamas vadovybės požiūris, kaip sako tarnybos gydytoja Lionė Adomaitienė, tikriausiai Šakiai, kaip, pavyzdžiui, Jurbarkas ar kai kurie kiti kaimyniniai rajonai, tokios tarnybos tiesiog neturėtų.
Nuotr. L. Adomaitienė apgailestavo, kad kitų rajonų gydymo įstaigose nėra tinkamo požiūrio į vaiką ir dėl to jis negauna reikiamos pagalbos.
Vieni pirmųjų
Pati pradžių pradžia, kaip prisimena Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos gydytoja L. Adomaitienė, buvo dar 1995 metais, kai ligoninės patalpose buvo įkurtas kineziterapijos kabinetas. Po metų vyriausiojo gydytojo Algirdo Klimaičio įsakymu patvirtinta konsultacinė sutrikusios vaikų raidos ankstyvosios korekcijos tarnyba, o nuo 1998 metų vasario pabaigos ji vadinasi Ankstyvosios reabilitacijos tarnyba. „Su vaikais turi dirbti vaikų specialistai, todėl ir norėjome atskirti šiuos du dalykus. Mums pavyko, nes buvo administracijos palaikymas. Kituose rajonuose to nėra, o mes buvome vieni pirmųjų respublikoje“, - tikino vaikų neurologė L. Adomaitienė. Galbūt todėl kompetentinga septynių skyriaus specialistų komanda sulaukia mažųjų pacientų ne tik iš mūsų, bet ir iš kaimyninių rajonų. „Kartais šiuos dalykus apsunkina apmokėjimo klausimai, tačiau visuomet stengiamės padėti ir gerinti kiekvieno besikreipiančiojo gyvenimo kokybę“, - sakė specialistė. Ji apgailestavo, kad kitose gydymo įstaigose tiesiog nėra tinkamo požiūrio į vaiką, kuris, turėdamas vienokius ar kitokius raidos sutrikimus, turi gauti reikiamą pagalbą.
Tikslas – kompleksinė pagalba
Pagrindinis Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos tikslas – išsiaiškinti vaikų raidos sutrikimus nuo vieno mėnesio iki penkerių metų ir suteikti kompleksinę pagalbą. Be to, teikiama pagalba esant motorinės raidos sutrikimams, turint kalbos, elgesio problemų. Į tarnybą pacientai kreipiasi su gydytojo siuntimu, o po apžiūros sprendžiama, kokio specialisto pagalbos reikia vaikui. „Gali būti skiriamas masažas, kineziterapija, neurologo, psichologo, logopedo, socialinio darbuotojo pagalba tiek vaikams, tiek tėvams“, - sakė gydytoja L. Adomaitienė. Ji pripažino, kad tais atvejais, kai diagnozės sunkios, vaikams jų tarnyba tampa lyg antraisiais namais. Kartais tėvams patariama, pamokoma, kaip bendrauti, kaip masažuoti savo atžalą, į ką atkreipti dėmesį. Siekdami visapusiškai gero rezultato tarnybos specialistai susitinka kiekvieną pirmadienį ir aptaria, kaip sekasi dirbti su pacientais, kokius pasiekimus jie padarė, analizuojami atvejai, kam ir kodėl sekasi sunkiau.
Komandinis darbas
Nors visi specialistai dirba atskiruose kabinetuose, L. Adomaitienė ne kartą pabrėžė, kad negalima išskirti nė vieno, nes visi vienodai svarbūs. „Tai komandinis darbas“, - akcentavo medikė. Be jos šioje komandoje dirba slaugytoja Virginija Bakienė, psichologė Nijolė Janonytė, logopedė bei spec. pedagogė Valentina Pranaitienė, socialinė darbuotoja Antanina Dabravolskienė bei kineziterapeuto padėjėjos – masažistės Jūratė Rakickienė ir Asta Snieganienė. Nors visos specialistės dirba po pusę etato, tačiau aptarnauja tiek pacientų, lyg dirbtų pilnu krūviu. Pasak L. Adomaitienės, mažiau nei 80 vaikų per metus nebūna, o norma, kai tarnybos specialistai per metus pasirūpina 110 – 140 vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiais mažaisiais pacientais.
Pradžia ir svajonės
Tarnybos gydytoja, pasakodama apie darbo pradžią pripažino, kad ji nebuvo lengva, tačiau po truputį, jausdami palaikymą bei tvirtai žinodami ko nori, jie siekė savo. Buvo rengiamas ne vienas projektas, o už gautas lėšas įsigyjama reikiama įranga, specialios metodinės priemonės. Ir dabar daug ką reikėtų atnaujinti, tačiau trūksta lėšų. Be to, šių paslaugų įkainiai yra itin maži, tad L. Adomaitienė sako, jog jie yra ligoninės išlaikytiniai. „Esame paskaičiavę, kad jeigu paslaugos įkainiai padidėtų apie 25 proc., nauda būtų ir ligoninei. Būtų smagu, jei galėtume priimti iš bet kur atvykusius ligonius, tačiau mūsų sveikatos sistema yra tokia, kokia yra“, - teigė medikė. Be to, yra tokių pacientų, ypač kaimiškose vietovėse, kurie nors ir turi negalią, jiems reikalinga pagalba, tačiau į tarnybą atvykti negali. L. Adomaitienė prasitarė, kad būtent dėl panašių atvejų mobili komanda buvo viena didžiausių tarnybos svajonių. Tuomet specialistų komanda galėtų pati vykti pas pacientus. Kol kas šypsodamasi neurologė pripažino, kad tai kaip buvo, taip ir liko, tik svajonė.
Eduardas iš Griškabūdžio:
