Rugsėjo 10-ąją paminėta Savižudybių prevencijos diena. Savižudybės – globali visuomenės sveikatos problema ir būtina ieškoti išeities, kad tragiškų savižudybių būtų išvengta.

 

 

„Savižudybių mažėjimas – ilgas procesas, reikalaujantis bendruomenės geranoriškumo, susitelkimo bei atsakomybės“,- teigė Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Jūratė Kriaučiūnienė.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kasdien dėl savižudybių miršta apie 3000 pasaulio gyventojų ir tokios beprasmės mirtys emociškai ir socialiai sužaloja šalia esančius artimus žmones. Per pastaruosius 50 metų pasaulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse, beprasmių mirčių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Savižudybė tapo trečia pagal dažnumą 15–34 metų amžiaus žmonių mirties priežastimi.

Pagal Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenis, 2012 m. Lietuvoje nusižudė 927 asmenys. Nors savižudžių skaičius, palyginus su 2011 m., sumažėjo 91 atveju, visgi kelia nerimą tai, kad jau kelis dešimtmečius esame savižudybių „lyderiai“ Europoje, kaip ir dėl patyčių, alkoholinių psichozių, mirčių dėl nelaimingų įvykių keliuose ir gamyboje. Nagrinėjant ankstesnių dešimtmečių duomenis pastebėta, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą mūsų šalyje savižudybių buvo mažiausiai, o savižudybių mastais Europoje pirmavo austrai, estai, čekoslovakai ir vengrai.

Žiniasklaida greičiausiai ir lengviausiai pasiekia visuomenę, todėl jos vaidmuo ne visuomet teigiamas. Spaudos, televizijos, radijo laidų atstovai dėl didėjančio sensacijų poreikio emocingai aprašinėja savižudybes, jų būdus ir taip didina savižudybių epidemiją.

Savižudybė nėra spontaniškas veiksmas. Prie beprasmės mirties priveda daugybės kultūrinių (socialinių, istorinių), biologinių ir somatinių (genetika, sunkios fizinės ligos), psichologinių-psichiatrinių veiksnių visuma. Savižudybių fenomeną nagrinėjęs prancūzų sociologas E. Durkheimas teigė, jog populiariausias savižudybės tipas yra egoistinė savižudybė – ją asmuo bando įvykdyti dėl perdėto individualizmo, sureikšmindamas save bei savo vertę. Toks asmuo nori būti pats sau tikslas, puola į neviltį ir tampa abejingu gyvenimui, kuris jam atrodo beprasmis. Asmuo dažnai trokšta ne mirties, bet dėmesio.

Taigi, savižudybių paplitimas bendruomenėje yra dvasinės ir psichinės sveikatos indikatorius. Gera psichine sveikata pasižymintis asmuo džiaugiasi gyvenimu, pats savarankiškai priima tinkamus sprendimus, atsako už savo veiksmus, geba susidoroti su stresu, našiai ir rezultatyviai dirba ir įneša savo indėlį į bendruomenės gerovę. Bloga psichinė sveikata – tai psichikos sveikatos problemos bei įtampa, pablogėjęs funkcionavimas dėl nuovargio, psichikos sutrikimų (depresijos, šizofrenijos ir kt.). Todėl psichinės sveikatos stiprinimas – sudėtinė savižudybių prevencijos dalis.

 

„Draugo“ inf.