Asta GVILDIENĖProjekto veiklos apima 3 metų laikotarpį, kurių metu bus siekiama tobulinti esamą Lietuvos vaikų globos sistemą, vykdant veiklas 15 Lietuvos savivaldybių, tarp jų ir Šakių rajone. Į projektą įsitraukė 13 globojamų vaikų iš Šakių vaikų globos namų, Vaikų dienos centro ir Genovaitės Dobilevičiūtės šeimynos. Susitikimų metu bus organizuojamos pasiruošimo savarankiškam gyvenimui veiklos vaikams, gyvenantiems vaikų globos institucijose, specialistų, dirbančių vaikų globos srityje, kompetencijos stiprinimas, rengiami mokymai kitiems specialistams, tame tarpe savivaldybių atstovams, renkama metodinė medžiaga apie projekto metu sukurtą vaikų globos sistemos tobulinimo modelį, kuriamos prevencinės priemonės prieš vaikų patekimą į vaikų globos institucijas, ruošiamos naujos globėjų šeimos.
Projekto dalyviai prasitarė, kad su dideliu nekantrumu laukė antrojo susitikimo su aktoriumi R.Šarknicku, sovietiniais laikais užaugusiu vaikų globos namuose. Kino ir teatro pamokas Alytaus A. Ramanausko - Vanago gimnazijoje vedantis mokytojas mielai sutiko dalyvauti šiame projekte. Pasak jo, vaikai jame gali matyti pavyzdį ir autoritetą, kad visos svajonės gali išsipildyti, neturint tėvų, artimųjų, giminių. Aktorius mielai dalijosi savo vaikystės prisiminimais, atviravo apie kadaise patirtas emocijas ir jausmus.
Vaikai noriai įsitraukė į R.Šarknicko pasiūlytą žaidimą. Jis drąsino vaidinti, rodyti gestais vieną išsitrauktos „ALIES“ kortelės įrašą. Likusieji turėjo atspėti, ką šis nori be žodžių jiems pasakyti. Projekto dalyviams šauniai sekėsi, jie darėsi vis laisvesni, drąsesni, kalbesni. Pristatydamas savo filmą „Nepalikit, prašau“ aktorius ir režisierius kalbėjo apie skausmingą visuomenės problemą – globos namuose augančius vaikus, jų begalinį troškimą meilės, artimo žmogaus, santykius su bendraamžiais. Filmo herojė - reali mergina, gyvenanti globos namuose ir pasakojanti apie tai, ką patyrė tarp svetimų žmonių, kokią reikšmę turi šiltas svetimo žmogaus žvilgsnis, apkabinimas, paguodos žodis.
Vaikai jautriai reagavo į šį filmą, ne vieno akyse pasirodė ašaros. Kai kuriems norėjosi atsitverti tylos siena ir pabūti su savo mintimis. Jie nenoriai atsisveikino su R.Šarknicku, sakydami, kad jau dabar ilgisi ir su nekantrumu laukia kitų susitikimų. Pasėtas gerumo ir tarpusavio supratimo grūdas ne vienam suvirpino širdelę, leido suprasti, kaip nedaug tereikia, kad būtų gera ne tik pačiam, bet ir šalia esančiam žmogui.

Eduardas iš Griškabūdžio:






