Giedrė PLEČKAITYTĖ Daivos Dovydės vadovaujamas Marijampolės apskrities Moterų namai – Krizių centras bene garsiausiai rajone kalba apie smurto artimoje aplinkoje egzistavimą ir jo prevenciją. Antradienį savivaldybės posėdžių salėje buvo pristatytas sociologinis tyrimas, atskleidžiantis smurto artimoje aplinkoje paplitimą ir galimybes ieškoti pagalbos.
Nuotr. Iš kairės: V. Rudaitienė, D. Dovydė ir I. Kavaliauskaitė pristatė projekto „Mes galime gyventi kitaip“ mūsų visuomenėje atliktą sociologinį tyrimą.
Gruodžio 15 dieną sukanka metai, kai šalyje įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Antradienį savivaldybės posėdžių salėje, dalyvaujant valdžios atstovams, socialinėms darbuotojoms, Šakių, Marijampolės, Kazlų Rūdos komisariatų pareigūnams, D. Dovydės vadovaujamo Moterų namų – Krizių centro darbuotojų dėka dar kartą viešai prabilta apie šių dienų rykštę – smurtą artimoje aplinkoje. Pristatyti projekto „Mes galime gyventi kitaip“ sociologinio tyrimo rezultatai.
Alkoholis smurto palydovas
Pasak projekto socialinės konsultantės Ingos Kavaliauskaitės, smurtas artimoje aplinkoje nėra naujiena, tačiau labai aktuali šiuolaikinei visuomenei problema. Remiantis statistiniais duomenimis, jo paplitimo tendencijos mažai kinta. Jokia paslaptis, kad dažnas, patyręs smurtą šeimoje, apie tai išvis nešneka. Todėl tik galima spėlioti, kokio masto problema yra realiai. Krizių centras, siekdamas nustatyti smurto artimoje aplinkoje paplitimą, atliko tyrimą Šakių, Jurbarko, Vilkaviškio ir Kazlų Rūdos rajonų savivaldybėse, kur buvo apklausta 150 respondentų.
Apklausa atskleidė, jog didžioji dalis respondentų žino visas galimas smurto formas. Bene labiausiai visiems žinomas fizinis smurtas. Apklaustieji pripažino, kad labiausiai smurtą šeimoje paskatina besaikis alkoholio ar narkotikų vartojimas. Neretai problemų sukelia ir šeimos nario ūmus charakteris bei finansinės problemos šeimoje. Be to, jau keičiasi nusistovėjusi nuomonė, kad šeimoje smurtą patiria vadinamoji silpnoji lytis bei vaikai. Daugiau nei pusė apklaustųjų įsitikinę, kad nuo smurto kenčia tiek vyrai, tiek moterys.
Pirmasis ramstis - draugai
Kaip tikino I. Kavaliauskaitė, tyrime dalyvavusių daugiausiai aukštesnio socialinio sluoksnio ir išsilavinusių respondentų teirautasi, ar patyrę smurtą artimoje aplinkoje žinotų, kur kreiptis, daugelis atsakė, jog yra girdėję apie pagalbą teikiančias įstaigas. Tačiau į jas nesikreiptų tik todėl, kad neturi pagalbą teikiančių įstaigų kontaktų. Be to, net 30 proc. apklaustųjų tikino, jog niekur nesikreiptų. O ieškantieji pagalbos pirmiausiai kreiptųsi būtent į draugus, giminaičius.
Pasitiki policija
Net 35,3 proc., apklaustųjų tikino kreiptųsi tiesiog į policiją. Nors, pasak D. Dovydės, pasaulyje tik 10 proc. nukentėjusiųjų šeimoje kreipiasi į policiją. Krizių centro prezidentė apgailestavo, kad žemiausio rango policijos pareigūnams tiesiog trūksta kvalifikuoto apmokymo, kaip elgtis konfliktinėse situacijose. „Mūsų praktika rodo, kad, deja, tie pareigūnai, kurie nuvyksta į įvykio vietą, nežino, kaip elgtis. Šiems pareigūnams reikia didelio kvalifikacijos kėlimo. Ir tai yra visoje Lietuvoje“, - teigė D. Dovydė.
Visuomenės pasitikėjimo sulaukusi policija, pasak laikinai Šakių rajono policijos komisariato viršininko pareigas einančio Mindaugo Akelaičio, nepanaikins priežasčių, dėl kurių kyla smurtas šeimoje. Viršininkas paragino pripažinti, kad dažnai policijos pareigūnai atvyksta tik į smurto proveržio sūkurį, kuomet racionalų mąstymą užgožia blogio pritvinkusios emocijos. Būna, kai per dieną tokių atvejų pareigūnai pamato ne po vieną.
Be to, pareigūnų darbinė patirtis rodo, kad sprendžiant šeimyninius konfliktus ir jie patys neretai tampa situacijos įkaitais. Šakių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininkas Vidmantas Skeirys pasakojo, kaip kitą dieną, po įvykusio konflikto, antrosios pusės atsiprašo ir atsiima pareiškimus, nukentėjusysis smurtautoją paprašo grįžti į namus. Šiuo metu pradėta 11 ikiteisminių tyrimų. „Manau, mažai pasieks teismą“, - pridūrė pareigūnas V. Skeirys.
Konferencijoje vieningai pritarta, kad pirmiausiai visuomenėje turi būti netoleruojamas bet koks smurtas. Be to, diskusijoje apie smurtą turėtų dalyvauti ne tik kuklus būrelis su smurtu kovojančių nevyriausybinių organizacijų, savivaldybės atstovų ir policijos pareigūnų, bet ir kaip įmanoma daugiau pačios visuomenės.
Eduardas iš Griškabūdžio:
