J. Bacevičius: „Balandžiai, fazanai, stručiai... Be jų gyvent negalėčiau...“

baceviciusAsta GVILDIENĖ
 
Keturnaujienoje gyvenančio Juozo Bacevičiaus sodyboje kasmet apsilanko gausus žmonių būrys. Tie, kurie nedrįsta užeiti, sustoja šalikelėje iš tolo pasižiūrėti į aptvare oriai vaikštančius stručius. Nuo mažų dienų pradėjęs auginti balandžius ir šiandien garbaus amžiaus sulaukęs vyriškis vis dar negali jų atsisakyti. Be balandžių jo sodyboje gausu įvairiaspalvių fazanų, dekoratyvinių ančių, ir triukšmingųjų papūgų.
 
Nuotr. J. Bacevičius tvirtino, kad aplinkiniai dažnai domisi, ar yra naudos iš jo auginamų stručių. Paukščių mylėtojas neslepia – naudos jokios, tik grožis...
 
Nenuostabu, kad, vos įkėlus koją į J. Bacevičiaus kiemą, suloja ne tik šunys, bet ir pasigirsta įvairiausi paukščių balsai. Čia pat įrengtuose voljeruose kartu su burkuojančiais pūstagūžiais, kapucinais, baltagalviais balandžiais draugiškai sugyvena bananiniai ir auksiniai fazanai. „Vienas ant to kvailas, kitas – ant to, o aš negaliu be paukščių, - juokėsi sodybos savininkas. – Buvau išnaikinęs, bet ilgai neištvėriau. Pas vieną pamačiau, pas kitą, pradėjo seilė varvėti ir vėl parsigabenau.“

Pasidomėjus, ar nesunku tokią fermą prižiūrėti, J. Bacevičius tik numoja ranka. „Jokio vargo. Čia mano hobis, - atviravo keturnaujienietis. – Kiekvienas pasirenka, kas jam arčiausiai širdies - kas medžioja, kas šnapsą geria, o aš daugiau nei pusę amžiaus paukščius ir bites auginu. Ištrėmė į Sibirą, tačiau ir ten negalėjau savo pomėgio atsisakyti, ir ten balandžius laikiau.“ Galbūt todėl garbaus amžiaus sulaukusio šeimininko sodyboje ir šiandien gyvena bei jauniklius augina ne viena dešimtis įvairiausių rūšių paukščių.

„Bandžiau ir povus auginti, tačiau man su jais nesisekė – vieną kartą, antrą kartą nuo vištų ligų iškrito ir atsisakiau tos minties, - pasakojo J. Bacevičius. - Povai – įnoringi paukščiai.  Jiems reikia erdvės, kad uodegas galėtų išskleisti. Jei sodyboje gyvena neuždaryti, tai miega ant stogų, į medžius suskridę. Labai gražūs paukščiai.“

Negailėdamas gražių žodžių savo augintiniams sodybos šeimininkas mums parodė ir stručius, kurie laisvai vaikštinėdami aptvare ne vieno pro šalį pravažiuojančio vairuotojo dėmesį patraukia. Galingas, maždaug 130 kilogramų sveriantis juodaplunksnis patinas susidomėjęs apžiūrinėjo mus savo didelėmis ilgablakstienėmis akimis, kurių ne viena moteris pavydėti galėtų. Dvi ne ką mažesnės patelės stovėjo atokiau žiovaudamos, lyg kažko drovėdamosis, o strutis, kaip koks vietoje nenustygstantis vaikas, maivydamasis ir mosuodamas sparnais bandė atkreipti į save dėmesį.

„Daug kas manęs klausia: „Kas naudos tau iš jų?“ Aš atsakau: „Nieko! Tik grožis...“ – atviravo paukščių savininkas, didžiuodamasis savo augintiniais. – Skaičiau, kad Afrikoje net liūtai prisibijo stručių. Įsibėgėję jie gali visu kūnu trenktis į užpuoliką ir taip jį įveikti. Tad suaugusio stručio ir pavogti neįmanoma. Aš pats privengiu. Artyn prie jų neinu. Duris atidarau su specialiai sukonstruota svirtimi. Jei lįsčiau į gardą, iš karto kelią savo plačia krūtine pastotų. Matyt, jiems irgi suveikia vidiniai savisaugos instinktai.“

J. Bacevičius pasakojo, kad šiais laikais stručio jauniklių išsiperinti nėra sunku – tereikia inkubatoriaus. Jis apgailestavo, kad šiandien neturi parodyti įspūdingo dydžio iki pusantro kilogramo sveriančio kiaušinio, kurio laisvai pakanka dešimčiai vyrų pamaitinti. Stručių augintojas pasakojo, kad keletas jo augintinių jau iškeliavo pas naujus šeimininkus.

Keturnaujienietis pasigyrė ir savo ryškiaspalvėmis kramerio bei pinantų papūgomis, kurios mus pamačiusios sukėlė tokį triukšmą, jog pagailo ausų būgnelių. Tai ypač brangūs paukščiai. Viena porelė kainuoja apie du šimtus eurų. Garbaus amžiaus vyras su gailesčiu prisiminė neseniai įvykusią nelaimę. „Papūgos – šiltų kraštų paukščiai. Kad nesušaltų joms pakuriu pečių. Vieną vakarą per anksti užkišau jušką. Atėjau ryte, žiūriu, tyso šešiolika negyvų. Gaila, nors  rėk! Nuo smalkių užduso. Nuostolis koks, apie 1,5 tūkst. eurų, - neslėpė J. Bacevičius, kaip gerasis samarietis savo ūkyje priglaudžiantis ir iš namų išmestus šunis, bei kates. – Atveža žmonės netoliese ir paleidžia – gyvenk kaip nori. Širdį suskauda. Negi paliksi alkio kęst ir mirt.“

Sodybos šeimininkas patikino, kad šiandien jaunimui paukščiai neįdomūs - parodose jis sutinka vis daugiau senyvo amžiaus žmonių.  „Kai mes išmirsim, kaip tie mohikanai, balandžius, fazanus, papūgas tik zoologijos sode bus galima pamatyt, - tvirtino J. Bacevičius. – O aš be jų gyvent negalėčiau ir kol gyvas neatsisakysiu.“

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Didėjanti imigracija Lietuvai nauda ar iššūkis?

klausimelis 06 02Ramūnas iš Šakių:

Matau ir naudą, ir iššūkį, o surasti tą aukso viduriuką nėra lengva. Kaip darbdavys vertinu teigiamai. Verslui reikia dirbančių, nesutinku su tais, kurie verkia, kad atvykėliai atima darbus – nebent iš tinginio. Kaip pilietis, manau, kad masinės imigracijos reikėtų vengti. Čia jau prasideda iššūkiai. Daug priklauso nuo tautybės, mentaliteto, tikėjimo. Pavyzdžiui, ukrainiečiai bėga nuo karo, čia kita situacija. O dėl kitų...Nežinau, kaip suderinti kvotas ir kur nubrėžti ribą...

klausimelis 06 02 2

Paulius iš Lukšių:

Man asmeniškai nelabai patinka – matau čia daugiau iššūkių nei naudos. Aišku, kaip darbdaviui ar ūkininkui pigi darbo jėga lyg ir tiktų, bet kaip piliečiui, galvojant apie savo vaikų ateitį, nesinorėtų, kad jie čia leistų šaknis. Atvykstantys dėl darbo neleidžia vietiniams pasikelti algų ar sąlygų. Matosi ir Europoje kas darosi – pavyzdžiai neįkvepiantys. Nepatinka, kad jie nesimoko kalbos. Manau, kad imigrantų kvotas reiktų ne didinti, o mažinti. 

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3