Nors kiekvienais metais ir gamta, ir politikai pažeria nemalonių staigmenų žemdirbiams, tačiau Kriūkų seniūnijos Patašių kaimo ūkininkai Roma ir Arvydas Mockaičiai, ir toliau darbuojasi savo mišriame šeimos ūkyje, naudoja pažangias ūkininkavimo technologijas ir tiki savo darbo prasme. Prieš kelerius metus sutuoktiniai pastatė naują šalto tipo veršidę, veršelius augina Igloo tipo nameliuose ir sako, kad veršeliai auga sveiki, gražūs, jų priesvoris didesnis.

 

Atvažiavus į R. ir A. Mockaičių ūkį Kriūkų seniūnijos Patašių kaime, pasitinka gražiai sutvarkyta aplinka – eglių prieglobstyje pastatytas gyvenamasis namas, betonuotas kiemas, kuriame tvarkingai sustatyta moderni technika, o vos už 100 metrų – fermos. Į jas mus lydinti ūkio šeimininkė prisimena pradžią, kai po studijų su vyru dar kolūkyje čia įkūrė švelniakailių žvėrelių fermą, vėliau žemdirbiams nuomojo techniką. Iširus kolūkiams, gavę 3 hektarus žemės, nusipirko karvę, kelis veršelius, kelias karves parsivežė iš tėviškės – Kupiškio. Po truputį iš aplinkinių nusipirko arba nuomojosi žemės, ūkis plėtėsi, šiandien ūkyje yra 120 melžiamų karvių, dar tiek pat prieauglio.

Igloo nameliai

Prieš kelerius metus Mockaičiai pastatė naują šalto tipo veršidę, veršeliams įrengė gardelius ir automatinę girdymo sistemą. Veterinarijos gydytojos diplomą turinti R. Mockaitienė ypatingą dėmesį skiria tik ką gimusiam veršeliui: savaitę (silpnesni – iki dviejų)jie laikomi vienviečiuose nameliuose, pasak ūkininkės, iš pradžių veršeliai neturi imuniteto.

„Jį įgauna tik gavę krekenų, todėl veršelį jomis stengiuosi pagirdyti per 1–2 val. po gimimo“, – aiškina ūkininkė, pati juos girdanti, sudaranti racioną.

Vėliau veršeliai perkeliami į grupinius gardus, o veršelių poilsio vieta yra Igloo formos nameliai: kai lyja, veršeliai pasislepia nuo lietaus, kai karšta – atsikvepia, šaltu oru namelio viduje vyrauja panaši temperatūra kaip ir lauke, todėl veršeliai neprakaituoja ir išvengia prakaitavimo sukeliamų problemų. Čia jie pradedami pratinti prie automatinės girdyklos. Pasak ūkininkės, tokios automatinės girdyklos privalumas – pienas neturi jokio sąlyčio su aplinka, veršelis gauna tinkamos temperatūros pieną. Ūgtelėję veršeliai ir telyčaitės šeriami šienu bei kukurūzų silosu, kurį ūkininkai patys ruošia.

Teiraujamės, kaip užsiauginti sveikus veršelius. R.Mockaitienė prisiminė: kai gyvulius laikė sename tvarte, turėjo paskui lakstyti su vaistais. O augantys lauko sąlygomis veršeliai nei kosti, nei viduriuoja, jų priesvoris didesnis.

Produktyviausios – holšteinų

R.Mockaitienė sako, kad bandą atnaujina tik iš savo ūkyje atsivestų veršelių. Ūkyje yra per 30 žalųjų karvių.

„Jas sėklinau su Švedijos, Olandų žalmargių bulių sperma, jos tapo jau mišrūnėmis. O dabar sėklinu su džersiais. Džersių  geresnė pieno kokybė, turi daug baltymų, tačiau produktyvesnės holšteinų karvės, kurios duoda iki 14 t per metus“, – pabrėžia ūkininkė. Bendras ūkio produktyvumas – 9,6 t pieno iš karvės per metus. Kasdien pieno supirkėjams pristato iki 2,5 t pieno.

Svarsto atsisakyti gyvulininkystės

Mockaičiai dirba apie 570 ha, iš kurių 300 ha – nuosava žemė. Pasak R.Mockaitienės, gyvulininkystė užima tik mažą ūkininkavimo dalį. Šeima augina grūdines kultūras, kukurūzus bei rapsus. Pašnekovė tvirtina, kad javų ir kitų kultūrų derliai šiemet buvo geri, pakankamai pasigamino ir pašarų gyvuliams. Ūkyje sukurtos devynios darbo vietos: trys melžėjos ir du fermos darbininkai, keturi traktorininkai. R.Mockaitienė sako, kad kai kurie darbuotojai dirba ir po 10 metų, bet yra tekę ieškoti ir naujų darbuotojų.

Teiraujamės, ar nebaugina tokia prasta situacija pieno ūkyje. Ūkininkė atvira – vis kirba mintis atsisakyti gyvulininkystės.

„Tvarkydama dokumentus radau, kad prieš dešimt metų pieno supirkimo kaina buvo panaši. O viskas taip pabrango. Prieš ketverius metus už litrą mokėjo vieną litą penkis centus – tai buvo geriausia kaina“, – sako R. Mockaitienė.