Kai kuriems bendruomenės centrams, dar visai neseniai nėrusiems į projektus ir pradėjusiems kurti verslus, šiandien vis dėlto tenka pripažinti – užmojai buvo gražūs, bet realybė pilna iššūkių. Išgirstos istorijos panašios – entuziazmo lyg ir netrūko, tačiau besibaigiant projektų terminams, visi kone vienbalsiai teigia jaučią, kaip nuo pečių nusirita akmuo ir vargo vakarienė baigiasi. Bendruomenių atstovai vardija priežastis, dėl ko verslai neįsibėgėjo: trūko darbo jėgos, buvo neįmanoma konkuruoti su šešėliniu sektoriumi, o sezoninė veikla neleido sukaupti pajamų pagrindinėms išlaidoms padengti, atlyginimams sumokėti...
Gerų norų neužtenka
Nors pasigirsta ir sėkmės istorijų, tačiau susidaro įspūdis, kad vystyti bendruomeninius verslus kaimiškose vietovėse vis dėlto yra nemenkas iššūkis. Kalbantis su bendruomenių centrų atstovais puse lūpų išgirsti, kad į bendruomeninių verslų projektus jiems teko leistis paskubomis, nes buvo jaučiamas primygtinis Vietos veiklos grupės (VVG) raginimas. Dalis bendruomenių šiandien jau pardavinėja įrangą ir džiaugiasi, kad viskas baigiasi, belieka grąžinti paskolas. 
Kaip informavo Šakių turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) vadovė Daiva Palukaitienė, trys rajono bendruomenės – Kidulių, Kudirkos Naumiesčio ir Lukšių – šįmet baigia įgyvendinti pagal ankstesnę VVG strategiją finansuotus aplinkos priežiūros projektus. D. Pavalkio nuotr.
Kaip informavo Šakių turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) vadovė Daiva Palukaitienė, trys rajono bendruomenės – Kidulių, Kudirkos Naumiesčio ir Lukšių – šįmet baigia įgyvendinti pagal ankstesnę VVG strategiją finansuotus aplinkos priežiūros projektus.
„Baigiasi projekto kontrolės laikotarpiai, kai buvo privaloma išlaikyti darbo vietas, todėl visų planas panašus – parduoti įrangą ir grąžinti paskolas Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros fondui“, – teigė ji ir patvirtino jau girdėtas mintis, kad verslai bendruomenėse greičiausiai nepasiteisino dėl šešėlinės konkurencijos, sezoniškumo ir didelių kaštų.
„Kai paslaugas už dešimt eurų teikia kaimynas be sąskaitų ir mokesčių, legaliai dirbanti bendruomenė tampa nekonkurencinga“, – pažymėjo D. Palukaitienė.
Lukšių bendruomenės centro bandymas kurti aplinkos priežiūros verslą truko keturis sezonus. Pasak buvusio pirmininko Sigito Bendoriaus, projektui pasibaigus „tarsi akmuo nuo širdies nuriedėjo“. D. Pavalkio nuotr.
Lukšių istorija: akmuo nuo krūtinės
Lukšių bendruomenės centro bandymas kurti aplinkos priežiūros verslą truko keturis sezonus. Pasak buvusio pirmininko Sigito Bendoriaus, projektui pasibaigus „tarsi akmuo nuo širdies nuriedėjo“. „Teoriškai viskas atrodė gražiai – įdarbinsime žmones, bus klientų iš visų pusių. Tačiau toli gražu taip nebuvo“, – sako jo žmona, aktyvi bendruomenės atstovė Rima Bendorienė.
Didžiausia bėda, vardija abu, – žmonių stoka ir motyvacijos trūkumas: „Neradome tokių, kurie pavežtų, dirbtų atsakingai, ieškotų užsakymų, prižiūrėtų techniką. Iš Užimtumo tarnybos ateidavo nemotyvuoti, krito darbų kokybė, teko sukti galvą, kaip padengti žmonėms padarytą broką.“ Nepadėjo ir pats verslo modelis, nes buvo taikoma 50 proc. nuolaida senjorams, todėl paslaugos dažnai nedengė net savikainos. Žiemos be sniego lėmė, kad brangi technika stovėjo nenaudojama, vis rečiau kam prireikė ir malkų skaldymo paslaugos, nes žmonės kūrenimui dabar jau renkasi briketus, granules ir t. t.
S. ir R. Bendoriai prisipažįsta, kad jų ausis pasiekia įvairios spekuliacijos, kad „ar tik neatsidurs visi projekto metu įsigyti įrankiai ir padargai jų kieme“. R. Bendorienė pasakoja, kad tam, jog bendruomeninis verslas apskirtai judėtų nors kiek į priekį, ji net ir savo asmeninių lėšų įdėjo, o ką jau kalbėti apie paaukotą asmeninį laiką vežiojant darbininkus, remontuojant įrangą ar net patiems griebiantis aplinkos tvarkymo darbų... Ji rodo dokumentus ir pasakoja, kad visas projektinis turtas užpajamuotas, parduodamas skaidriai, todėl visos paskalos neturi pagrindo. Šiuo metu daug projekto metu įsigytos įrangos jau parduota už rinkos kainą, o didžiausią komplektą – traktorių su priedais – lyg ir ketina įsigyti Lukšių seniūnija.
„Turime tikslą, kad kokybiška technika liktų Lukšiuose, atiduosime paskolą, o likę pinigai taip pat liks bendruomenės centro sąskaitoje – taigi toliau tarnaus lukšiečių poreikiams“, – pabrėžia Bendoriai.
Dabartinė bendruomenės centro pirmininkė Laura Urbonavičienė tik patvirtino kolegų mintis ir nevyniojo į vatą: „Teisybę pasakius, tas projektas buvo vargo vakarienė.“ Bendruomenė ėmė beprocentę 11 tūkst. eurų paskolą, kurios dalį jau padengė iš parduotos įrangos, likutį žada padengti taip pat.
Kudirkos Naumiesčio bendruomenės centro „Santaka“ nuotr.
Kai gera valia – vienintelis kapitalas
„Pati pradžia buvo labai sunki, o ir dabar – vargo vakarienė“, – tokia pačia retorika prabyla ir Kudirkos Naumiesčio bendruomenės centro „Santaka“ pirmininkė Loreta Adomaitienė.
Pasak jos, bendruomeninis verslas išsilaikė tik todėl, kad savivaldybė ir seniūnija pirko paslaugas. „Be jų pagalbos nebūtume išsilaikę. Iš verslo pavyko išlaikyti tik vieną darbo vietą – viską darėme praktiškai savo ir artimųjų jėgomis“, – pasakoja ji.
Pagrindinės teiktos paslaugos, kaip ir Lukšiuose, – žolės pjovimas, aplinkos tvarkymas, malkų ruošimas. Tačiau užsakymų stigo, o su paslaugas teikiančiais privačiais asmenimis, kurie nemoka mokesčių, konkuruoti sunku. Pagal projekto reikalavimus trejus metus reikėjo išlaikyti darbo vietas, o tai, anot L. Adomaitienės, tapo našta: „Jei būtų tik technikos įsigijimas – paprasčiau. Bet kai reikia išlaikyti etatus ir uždirbti tiek, kad padengtum algas bei mokesčius, – sunku.“ Kontrolinis projekto laikotarpis naumiestiečiams baigsis gruodžio pradžioje.
„Tada reikės parduoti techniką, kad būtų galima grąžinti paskolą savivaldybei. Gal dalį jos išsipirksime patys...“ – svarstė ji.
Kiduliečiai džiaugiasi priartėję prie projekto pabaigtuvių. Jie svarsto, kad pardavę įrangą galės padengti likusią paskolos dalį. Šakių krašto VVG nuotr.
Išgelbėjo Kaimelio dvaras
Kidulių bendruomenės centras „Vinkšnupis“ šį mėnesį taip pat baigia bendruomeninio verslo projektą, pagal kurį teikė aplinkos priežiūros paslaugas.
„Baigsime spalio 20 dieną – tada atsiskaitysime su Nacionaline mokėjimo agentūra ir bus ramu“, – kalbėjo bendruomenės centro finansininkas Mindaugas Mykolaitis ir pridūrė, kad, kaip ir kitur, susidūrė su panašiais iššūkiais, todėl jau nekantriai laukia projekto pabaigos. Projekto metu bendruomenė įsigijo žoliapjoves, trimerius, bokštelį su priekaba, malkų skaldyklę.
„Dirbome seniūnijoms, savivaldybei, tačiau pavieniai žmonės mažai domėjosi teikiamomis paslaugomis – vis tiek kaimynas pigiau už butelį padarys“, – atvirauja M. Mykolaitis. Buvo įsteigta viena darbo vieta, tačiau ilgainiui ją išlaikyti tapo sunku.
„Kai rašėme projektą, minimali alga buvo 600 eurų, dabar – gerokai didesnė. Kainos tiek nekilo...“ – kalbėjo pašnekovas.
Vis dėlto šiam bendruomeniniams verslui gelbėjimosi ratu tapo Kaimelio dvaras, tapęs pagrindiniu klientu.
„Su juo sudarėm sutartį, ir jis padėjo išsilaikyti“, – sako M. Mykolaitis. Pasibaigus projektui, bendruomenė planuoja dalį įrangos parduoti, o likusią nuomoti.
„Dalį paskolos jau grąžinome, o pardavę įrangą tikimės viską padengti“, – kalba kidulietis.
Gerdžiūnų bendruomenė buvo viena pirmųjų, nėrusi į verslo projektą. Tačiau ir jam pasibaigus, įranga pagal poreikį toliau nuomojama gyventojams. Gerdžiūnų bendruomenės nuotr.
Gerdžiūnuose įranga išsaugota
Redakcija sulaukė neprisistačiusio piliečio skambučio su nuogąstavimais – esą Gerdžiūnuose projekto metu įsigyta įranga „seniai išparceliuota“. Tačiau bendruomenės pirmininkė Loreta Balsienė patikina: visa technika yra, ji prižiūrima ir nuomojama vietos gyventojams. Dar projekto metu buvo pasirašytos materialinės atsakomybės sutartys su konkrečiais asmenimis, kuriems patikėta įranga.
„Pavyzdžiui, aš pati prižiūriu šakų smulkintuvą, o jei prireikia detalių – perkame iš bendruomenės lėšų. Visa įranga yra, niekas nedingo. Mes ją nuomojame, yra sutartys, visi žino atsakomybes“, – tikino ji.
Paklausiausias įrenginys, pasak jos, kultivatorius, kurio valandos kaina simbolinė – „euras ar pusantro“. Bendruomenė turi ir žoliapjovę, šakų smulkintuvą, sniego valytuvą.
„Tiesiog galbūt per mažai viešiname, bet kas žino – tas tikrai naudojasi“, – aiškina pirmininkė. Pasak jos, projektas, nors ir seniai pasibaigęs, naudingas vietos žmonėms. Ji sako suprantanti apie kokius iššūkius kalba kolegos, jų tikrai apstu, o gerdžiūniškius ragina nepasikliauti gandais: „Ateikite, paklauskite, pasižiūrėkite – mūsų durys visada atviros.“
Visos minėtos bendruomenės susidūrė su tais pačiais iššūkiais – per didelėmis sąnaudomis, menku darbo jėgos prieinamumu ir nelygia konkurencija. Pasak D. Palukaitienės, nė viena bendruomenė piktybiškai neatsisako įsipareigojimų. Šios patirtys primena, jog be tvirtos vadybos, atsakingų žmonių ir nuolatinės paklausos bendruomeninis verslas daugiau nei trapus. Ir vis dėlto viltis gyva – kiekvienoje bendruomenėje visada gali atsirasti erdvės kitokioms bendruomeniškoms iniciatyvoms.
Renata iš Kudirkos Naumiesčio:
