Viešojoje erdvėje dar rugpjūčio pradžioje kilusi diskusija dėl Gelgaudiškio dvaro aplinkos ir gėlynų iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip dar vienas ginčas dėl skonio. Vienam dvaro aplinka graži tokia, kokia yra, kitas pasigenda daugiau šeimininko rankos, prilygina dvarą nemylimam vaikui. Tačiau diskusijai persikėlus į rajono tarybos posėdį paaiškėjo, kad klausimas platesnis: kas iš tiesų atsakingas už dvaro ir didžiulės jo teritorijos priežiūrą, ko galima reikalauti iš privataus nuomininko ir kur prasideda kitų atsakomybė?
Nuo „Facebook“ – iki tarybos
Diskusiją įžiebė socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodęs buvusios šakietės įrašas po apsilankymo Gelgaudiškio dvare. Viešnia negailėjo kritikos dvaro aplinkai – užkliuvo gėlynai, želdiniai, kai kurios infrastruktūros detalės. Po įrašu atsirado ir daugiau panašių vertinimų, nors dalis komentarų ilgainiui buvo ištrinti.
Ši istorija lengvai galėjo likti socialinių tinklų diskusija, tačiau dvaro aplinkos priežiūros klausimas pasiekė rajono tarybą. Jį iškėlęs tarybos narys Edgaras Pilypaitis siūlė neapsiriboti vertinimu, graži ar negraži šiandien dvaro aplinka, o į situaciją pažvelgti plačiau – išgirsti dvaro valdytojų poziciją ir ieškoti bendro visos teritorijos priežiūros modelio. Tam jis siūlė suburti tarybos narių, administracijos specialistų ir kitų atsakingų žmonių darbo grupę.
E. Pilypaitis atkreipė dėmesį ir į pasikeitusį dvaro valdymo modelį – anksčiau centriniuose rūmuose veikė kultūros centras, dabar objektas išnuomotas privačiam verslui. Jo nuomone, verta įvertinti ir tai, kaip šiandien užtikrinama nuomos sutarties vykdymo kontrolė. Tačiau tarybos narys pabrėžė, kad kalbama ne apie išskirtinę pagalbą verslui ar nurodymus, kaip jam tvarkytis, o apie bendrą teritorijos matymą. Lankytojui, anot jo, nesvarbu, kam priklauso viena ar kita jos dalis, – Gelgaudiškio dvarą jis mato kaip visumą.
Ko gero, taryboje iškelta mintis vien pasvarstymu neliks. Savivaldybės Kultūros ir meno tarybai vadovaujanti Rima Rauktienė „Draugui“ patvirtino, kad jau artimiausiame tarybos posėdyje ketinama grįžti prie Gelgaudiškio dvaro klausimo ir tartis dėl tolesnių žingsnių.
Grožis – matančiojo akyse
Rajono meras Raimondas Januševičius svarsto, kad reaguoti į kiekvieną diskusiją socialiniame tinkle neverta, o vertinant dvaro aplinką neišvengiamai atsiranda subjektyvumo aspektas – tą pačią stiklinę vienas matys pusiau pilną, kitas – pusiau tuščią.
Meras sako girdėjęs ir bendruomenės nuogąstavimų dėl dvaro, tačiau jam įdomu, koks iš tiesų yra jos lūkestis ir ko tikimasi iš dabartinio dvaro valdytojo. R. Januševičiaus vertinimu, kartais susidaro įspūdis, kad privačiam nuomininkui šiandien keliama aukštesnė kartelė – tarsi atėjęs į dvarą jis turėtų jį „auksu apžerti“. Kai dvaras buvo valdomas kaip biudžetinė įstaiga, požiūris į jo aplinką ir jai keliamus reikalavimus, anot mero, buvo dar kitoks.
Kita vertus, savivaldybės galimybės diktuoti, kaip turi tvarkytis privatus verslas, taip pat ribotos. R. Januševičius svarstė, ar savivaldybė gali nuomininkui nurodyti, ką konkrečiai jis turi daryti vien todėl, kad vieniems pasirinkti sprendimai atrodo gražūs, o kitiems – ne. Vis dėlto meras neprieštaravo platesnei diskusijai ir galimybei situaciją įvertinti vietoje.
Tačiau estetinis vertinimas – tik viena šios istorijos pusė. Yra dalykų, kuriuos galima pamatuoti gerokai konkrečiau. Meras primena, kad 2023 m. savivaldybė gėlynams įrengti skyrė 18 tūkst. eurų, tačiau kur konkrečiai ši investicija šiandien matoma, anot jo, vertėtų pasiaiškinti.
Prie šios investicijos grįžta ir dabartinis dvaro valdytojas Virginijus Visockis. Jis sako perėmęs jau įrengtus gėlynus, tačiau pasigedęs jų priežiūrai svarbios infrastruktūros, pirmiausia – laistymo sistemos.
„Aš įsivaizduoju, kad kai investuoji į gėlyną, pirmiausia turi galvoti apie tokio masto želdynui būtiną infrastruktūrą – laistymo sistemą“, – sako dvaro valdytojas, pridurdamas, kad svarbūs ir sprendimai, padedantys suvaldyti piktžoles.
Beje, visos dvaro aplinkos ir šalia besiglaudžiančio parko priežiūros klausimas savivaldybei nėra naujas. Dar pavasarį Gelgaudiškyje buvo susitikę savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Ižganaitis, vietos seniūnas Valdas Dumčius ir pats dvaro valdytojas. Kartu jie apėjo teritoriją, kalbėjosi apie jos būklę ir priežiūrą.
Vienas dvaras, skirtingos atsakomybės
V. Visockis neneigia, kad dvaro aplinkoje yra ką nuveikti, pokalbio metu ne kartą pamini ir žmogiškųjų išteklių stygių, todėl pats dažnai stoja prie žoliapjovės, dirba kitus darbus, kur tik rankos pritenka. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad viešojoje diskusijoje į vieną dažnai suplakami tiek rūmai su jų prieigomis, tiek gėlynai ir visas didžiulis parkas, nors nuomininko įsipareigojimai neapima visko, ką lankytojas suvokia kaip Gelgaudiškio dvaro teritoriją.
Pasak dvaro valdytojo, pagal sutartį pirmiausia reikia prižiūrėti tai, kas buvo perimta, o norint imtis didesnių pokyčių istoriniame objekte neužtenka vien noro – investicijas ir naujus sprendinius tenka derinti, paveldo teritorijoje negalima elgtis taip, kaip nuosavame sklype.
V. Visockis primena ir paties pasirinktą investicijų eiliškumą.
„Perėmę dvarą, pirmiausia investavome į veiklas, kurios leistų objektui gyvuoti – įrengėme restoraną ir viešbutį. Dabar daugiau dėmesio bus skiriama rūmams ir aplinkai“, – sako jis.
Artimiausiuose planuose – sutvarkyti senus, nudžiūvusius ar galinčius pavojų kelti medžius bei šakas. Daug papildomo darbo pridarė ir praūžusi audra. O tada, vaikščiodamas rodo jis, ateis eilė gėlynams. Didesni pokyčiai juose numatyti kitais metais. V. Visockis sako jau kalbėjęsis su paveldosaugos specialistais, kiek ir kur teritorijoje galima kasti, nes planuojant laistymo sistemą tektų įrengti tranšėjas. Kartu numatoma pertvarkyti seną rožyną, dalį augalų persodinti ar pakeisti.
Būtent laistymo sistemą dvaro valdytojas laiko viena svarbiausių sąlygų norint kalbėti apie kokybiškai prižiūrimus gėlynus – dideliuose plotuose vien pasodinti augalų neužtenka.
„O jei kur ir išdygo piktžolė ar nudžiūvo augalas, kurio nespėjome atsodinti nauju, nematau reikalo dramatizuoti...“ – atviras pašnekovas.
Ne vien apie gėles
Taip diskusija, prasidėjusi nuo kelių nuotraukų ir kritiško įrašo socialiniame tinkle, nuvedė gerokai toliau negu iki piktžolių Gelgaudiškio dvaro gėlynuose. Grožis iš tiesų lieka matančiojo akyse – vienam dabartinė aplinka gali atrodyti nepakankamai išpuoselėta, kitam svarbiau tai, kad dvaras gyvas. Tačiau už subjektyvaus estetinio vertinimo lieka kur kas konkretesni klausimai: kas už ką atsakingas, kokius įsipareigojimus yra prisiėmęs privatus nuomininkas, ką jis perėmė ir kokia atsakomybė tenka kitiems. Kartu lieka klausimas, ar aiškiau apsibrėžus atsakomybes neatsirastų ir daugiau erdvės bendroms iniciatyvoms.
Atsakymų į dalį šių klausimų greičiausiai bus ieškoma jau artimiausiame Kultūros tarybos posėdyje. Kad ir kokie sprendimai būtų priimti, reprezentatyvų dvaro vaizdą kuria ne vien rūmai ir gėlynai. Dėmesio reikia ir parkui – vienur kasdienės priežiūros, kitur didesnių investicijų, o kai kur galbūt pakaktų ir bendromis jėgomis surengtos talkos. Lankytojui visa ši teritorija pirmiausia yra vienas Gelgaudiškio dvaras.
Eduardas iš Griškabūdžio:
