Giedrė PLEČKAITYTĖ

Paskutiniu metu Lietuvoje pasklido žinia apie kaštonus užpuolusius kenkėjus. Šiuo straipsniu laikraščio „Draugas“ skaitytojus supažindinsime, kas atsitiko mūsų mylimiems medžiams – kaštonams.

Nuotr. Lietuvos žemės ūkio universiteto Biologijos ir augalų apsaugos katedros profesorius Algimantas Žiogas teigia, kad kaštonus užpuolė keršoji kandelė „Cameraria ohridella“.

Užpuolė keršoji kandis

Akyliau lietuvišką gamtą stebintis žmogus jau seniai turėjo pastebėti, kad kaštonų medžiai anksčiau laiko paruduoja, numeta lapus. Kas gi atsitiko šiems medžiams? Ar tiesa, kad ateityje Lietuvoje kaštonų gali ir nebelikti? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos žemės ūkio universiteto Biologijos ir augalų apsaugos katedros profesoriumi Algimantu Žiogu.

 
Pasak profesoriaus, kaštonus užpuolė keršoji kaštoninė kandis „Cameraria ohridella“.  Apie ją galima skaityti internete esančiuose įvairiuose straipsniuose. „Kaštonų lapai džiūsta, nes  kandies vikšreliai vystosi išgrauždami lapų minkštimą, palikdami paviršinius  sluoksnius, daro taip vadinamas „minas“. Jie atsparūs aplinkos veiksniams. Priklausomai nuo vasaros gali išsivystyti kelios kartos. Todėl lapų pažeidimai prasideda nuo apatinės lajos dalies ir kyla į viršų, nes kandies lėliukės žiemoja nukritusiuose lapuose. Pavasarį išsiritę drugeliai kiaušinėlius sudeda ant apatinių lapų. Naujosios kartos per vasarą apima visą medį“,- kalbėjo profesorius A. Žiogas.

Profesorius patikino, kad kaštonus kamuojanti kandis greitai plinta. Prieš kelerius metus pastebėtas kaštonų rudimas, kurį kaip jau išsiaiškinome sukelia keršoji kandis. Taigi, iš kur ji atsirado ir pasiekė mūsų lietuvišką gamtą? „Europą keršoji kandis pasiekė iš Amerikos apie 1980-sius metus. Lietuvą pasiekė 2002 metais ir pirmiausiai pastebėta Palangoje. Šiltos vasaros padėjo, kandis išplito visoje Lietuvoje. Kadangi kaštonai yra introducentai, jie ilgą laiką neturėjo Lietuvoje priešų, kenkėjų  ir ligų sukėlėjų. Todėl ir ši kandis Lietuvoje beveik neturi konkurentų ir apskritai  beveik neturi jos gausą reguliuojančių priešų. Net vietiniai vabzdžialesiai paukščiai šios „atvykėlės“  nepažįsta. Yra žinomi tik keli parazitiniai entomofagai (vyčiai), kurie parazituoja ir kitus vabzdžius,  tačiau jie vieni nepajėgūs sumažinti kandžių populiacijos  gausas“,- sakė profesorius.

Kaip pasakojo profesorius, šios kandies įtaka kaštonams tokia pati kaip ir kitų spyglius ir lapus graužiančių kenkėjų  kitiems medžiams.  Spygliuočiai, o ypač eglės, labai jautrūs spyglių netekimui. Lapuočiai, tarp kurių ir kaštonai, gerokai atsparesni. Tačiau  kelis metus netekdami lapų medžiai nusilpsta, prasideda pavienių šakų džiūvimas, labai sumažėja prieaugis. „Antroje vasaros pusėje iš miegančių pumpurų sprogsta nauji  lapai, o kaštonų net ir nauji žiedynai. Iki šalčių ūgliai nespėja sumedėti ir nušąla“,- kalbėjo prof. A. Žiogas.

Anot prof. A. Žiogo, kaštonus apsaugoti sunkoka. „Žinoma, kokį vieną ar kelis vertingus medžius būtų galima apsaugoti panaudojant labai veiksmingus sisteminius insekticidus. Užsienyje naudojami specialūs plaktukai su insekticido ampulėmis, kurias įkirtus į kamieną apnuodijami lapai ir vikšreliai žūva. Tačiau jie brangoki ir Lietuvoje neregistruoti, todėl jų panaudojimą reikia derinti su Augalų apsaugos tarnyba“,- apie galimus kaštonų apsaugos būdus kalbėjo prof. A. Žiogas. Profesorius atkreipia dėmesį, kad kiekvienas pilietis galėtų pagelbėti kaštonams tokiu būdu, jeigu rudenį surinktų ir sunaikintų nukritusius lapus. „Primenu, kad keršoji kandis žiemoja lapuose, todėl sunaikindami lapus,  sunaikinsime ir kandis. Tai bene vienintelė reali priemonė, kuri labai plačiai taikoma Vokietijoje, Lenkijoje pasitelkiant visuomenę, moksleivius ir visas tarnybas, organizuojant masines talkas“,- sakė profesorius.

Anot profesoriaus, kaštonų likimas priklauso nuo mūsų visų pastangų. Nes ir kiti introducentai, pavyzdžiui, kėniai, pocūgės ir kt. paaugę vargsta. Kenkėjai atseka iš paskos, o kenkėjų priešai - nespėja. „Taigi, kol kas tik mes galime kiekvienas šiek tiek padėti kaštonams, nors ir vieno kaštono lapus surinkę ir sunaikinę, kad ir kurui katilinėse. Po kelių metų galėtume pasidžiaugti“,- sakė A. Žiogas.

Kalbėdami su profesoriumi A. Žiogu, negalėjome nesiteirauti, ką daro akademinė visuomenė ? „Kol kas  akademinė visuomenė pasitenkina tik informacijos sklaida, žaladario populiacijos stebėjimais, literatūros analize, biologijos ir natūralių reguliuojančių veiksnių paieška“,- atsakė pašnekovas.