Šakiai liko vienintelis miestas su gėdą darančia autobusų stotimi visame regione. Apsitvarkė net anksčiau liūdnai garsėjęs Jurbarkas – nuo praėjusio rudens jį puošia išskirtinės architektūros stoties pastatas. Šakiuose šia tema – spengianti tyla. Prieš keletą metų pristatyta graži vizualizacija nukeliavo į šiukšlių dėžę, ji niekada nebus realizuota. Bet Šakių rajono meras Raimondas Januševičius gyventojams turi dvi naujienas – vieną gerą ir vieną blogą. Geroji ta, kad kuriama solidi turistinės, vertybinės miesto dalies pertvarkos vizija, apimanti ir stoties teritoriją bei pastatą. Blogoji – nežinia, kada toji vizija virs realybe.
Pirmas bandymas – prisvilęs
Prieš šešis dešimtmečius statyta Šakių autobusų stotis – vienas opiausių rajono skaudulių. Kol aplinkiniai miestai vienas po kito sėkmingai atsikrato sovietmetį menančių griozdų – pernai naujos stoties atidarymą šventė Jurbarkas, prieš trejus metus Vilkaviškis, – Šakiai šiam žingsniui vis nesiryžta.
2022 m. rudenį savivaldybės svetainėje atsirado Šakių autobusų stoties vizualizacija. Savivaldybės užsakymu ją sukūrė UAB „Aestas“ projektuotojai. Buvo numatyta ne statyti naują pastatą, o rekonstruoti senąjį suteikiant jam estetišką, modernią išvaizdą. Vis tik toliau pasistūmėta nebuvo, užmojis užgeso pačioje pradinėje stadijoje.
„Šių projektinių pasiūlymų atsisakyta, prie jų tikrai nebus grįžtama – sutartis nutraukta. Kiek žinau, netiko tam tikri sprendiniai, jiems įgyvendinti būtų prireikę papildomų darbų“, – aiškina neseniai Šakiuose dirbanti ir šiuose procesuose nedalyvavusi Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Jurgita Bosikienė.
Anot jos, tipinė rekonstrukcija, kuri buvo numatyta, būtų tik dalinis sprendimas, neatitinkantis bendros pagrindinės miesto dalies tvarkymo koncepcijos.
Bet yra ir kitokių nuomonių. Šakių vyriausiasis architektas Antanas Grigaitis „Aesto“ pasiūlytą viziją vadina „pakankamai įdomia“.
„Labai jau nekažką ta mūsų stotis atrodo, – priduria jis, apgailestaudamas, kad prieš dvejus metus įvykęs proveržis užbuksavo. – Dabar apskritai neaišku, kada tiems darbams ateis laikas.“
Savivaldybės koridoriuose sklando kalbos, kad stoties klausimas Šakiuose įstrigęs dėl politinių priežasčių. Esą pasikeitė rajono valdžia – „iš principo“ pasikeitė ir prioritetai.
Buvęs administracijos direktorius, dabartinis tarybos narys Dainius Grincevičius to komentuoti nepanoro.
„Klauskit valdančiųjų“, – tepasakė jis ir nutraukė pokalbį.
Nekalbus ir UAB „Šakių autobusų parkas“ direktorius Tomas Povilaitis. Jis atsisakė informuoti skaitytojus, kokia yra jo, kaip vadovo, autobusų stoties vizija, kokie darbai numatomi, kad gyventojų visuomeninis susisiekimas atitiktų šiandieninius poreikius. Direktorius aiškino, kad jo darbas yra vežioti keleivius, o ne teikti informaciją.
Prieš metus, pristatydamas tarybai „Šakių autobusų parko“ 2023–2026 metų veiklos strategiją, T. Povilaitis apie rajono gyventojų itin laukiamą atsinaujinimą kalbėjo aptakiai: „Savo lėšomis to tikrai nepadarysime, bet tikimės, kad ateityje tikrai pasikeis autobusų stoties veidas.“
„Šakių autobusų parko“ direktorius Tomas Povilaitis viliasi, kad autobusų stotis keisis, bet plačiau savo lūkesčių ir galimybių nekomentuoja. D. Pavalkio nuotr.
Meras: situacija bloga, bet...
Meras Raimondas Januševičius situacijos negražina: „Ką čia slėpti – turime baisiausią stotį ne tik regiono, bet, ko gero, pusės Lietuvos mastu. Jurbarkas, Tauragė, Marijampolė, Vilkaviškis, jau nekalbant apie Kauną – visi yra radę sprendimus. Gaila, kad mes atsiliekame, nes, be bažnyčios, autobusų stotis yra pagrindinis miesto akcentas, jo veidas. Kaip pasitinkame, tokie ir liekame mūsų svečių akyse.“
Dėl apleistos stoties meras nekaip jaučiasi ir prieš savus gyventojus. Iš vienos pusės, propaguojant žaliosios gyvensenos, tvarumo idėjas, raginama persėsti į viešąjį transportą, iš kitos – atbaidoma labai jau nešiuolaikiška infrastruktūra. Stotis, jo įsitikinimu, savo aktualumo nepraras dar bent kelis dešimtmečius – tiek dėl vaikų vežiojimo mokykliniais autobusais, tiek dėl iš rajono gilumos į miestą atvykstančių vyresnio amžiaus gyventojų.
Nuo 1960-ųjų, kai buvo pastatyta, stotis nė karto neremontuota, tik prieš du dešimtmečius atlikti nedideli kosmetiniai patvarkymai.
„Viskam turi ateiti savas laikas, – į klausimą, kodėl ši akis badanti situacija tęsiasi taip ilgai, atsako R. Januševičius. – Tas skubus projektavimas 2022 m. gegužę tebuvo priešrinkiminis reveransas žinant, kokia tai skaudi tema ir bet kokiu atveju patrauks rinkėjų dėmesį.“
Meras tvirtina nematęs prasmės tęsti buvusios valdžios sumanyto projekto, nes jis buvęs neišbaigtas, neparuošti techniniai sprendiniai, kurie būtų pareikalavę papildomo įdirbio ir išlaidų. Sutartis su projektuotojais buvo nutraukta sutarus dėl dalinio apmokėjimo.
Kuriama „garbanota“ vizija
Naujas autobusų stotis pasistatę kaimyniniai rajonai rinkosi skirtingus finansavimo šaltinius. Vilkaviškis įsileido privačius vežėjus – bendrovė „Kautra“ investavo į stoties statybas tris milijonus eurų. Jurbarko autobusų stoties atnaujinimas buvo finansuojamas iš savivaldybės biudžeto (apie 25 proc.) ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų, prisijungiant prie bendros regioninės strategijos „Taurage +“.
R. Januševičius pripažįsta, kad įgyvendinti tokį stambų projektą vien iš biudžeto rajonas nepajėgus. Nėra lėšų, todėl ir darbai nepradedami – pabrėžia jis. Meras nežino, ar kuri nors rajono valdžia bandė ieškoti sprendimų, domėtis šaltiniais, kuriais pasinaudojo kaimynai. Bent jau jis pats apie tokias intencijas nėra girdėjęs.
„Bet gal ir gerai, kad nieko nebuvo daroma. Dabar, žiūrėdami į visą paežerės kontekstą, turime tokią garbanotą viziją kompleksiškai ją sutvarkyti – imtis viso Aušros ir Vinco Kudirkos gatvių kampo, įskaitant krantinę, Vinco Kudirkos gatvės 63-iąjį pastatą, kuriame įsikūrusios verslo įstaigos. Visą šią miesto dalį matome kaip reprezentatyvią erdvę su viešbučiu, maitinimo įstaigomis, parduotuvėmis, turizmo informacijos centru, parodų sale ir, žinoma, autobusu stotimi.
Neisime tuo keliu, kad būtų tik padaryta, tikrai ne. Renkamės ne pastato su minimaliomis funkcijomis statybą, o kompleksinį visos erdvės sutvarkymą“, – savo viziją dėsto R. Januševičius.
Iš kur savivaldybė gaus lėšų tokiam ambicingam projektui, jei iki šiol vien tik stotis buvo neįkandama? Ruošiamasi teikti paraišką turistinio žiedo, apimančio ir paežerės erdvę, projektinių sprendimų finansavimui. Antra, išsigryninus koncepciją bus tariamasi su verslu, ieškoma privačių finansavimo šaltinių. Meras tiki, kad verslas galėtų visą tą erdvę įveiklinti.
„Tikrai ne rytoj tą padarysime, bet kai turi tikslą, priemonės atsiranda pačios. Idealiu atveju per šią kadenciją turėtume išsigryninti viziją, susidėlioti finansinius šaltinius, susitvarkyti projekto sprendinius, statybų leidimus. Tai būtų didžiulis žingsnis į priekį“, – svarsto R. Januševičius.
Šią viziją meras pristato kaip unikalią, nes kalbama apie itin reikšmingą miesto vietą. Tačiau, garantuoja jis, pati autobusų stotis išliks, kur esanti. Nebus sekama Marijampolės pavyzdžiu, kur, iškilus komerciniam objektui, stotis buvo iškelta.
Jurbarkas dalinasi patirtimi
Kaimynų vežėjai įspėja šakiškius būti budrius – neatsiduoti privatiems vežėjams, išlaikyti savą autobusų parką. Jurbarkas, ruošdamasis autobusų stoties rekonstrukcijai, nė nesvarstė jos pardavimo galimybės, nors dalies savivaldybių (Vilkaviškio, Prienų, Druskininkų) stotyse šeimininkauja privatus vežėjas „Kautra“.
„Sava įmonė yra sava, ji važiuoja bet kokiomis aplinkybėmis. O privatininkas nori važiuoja, nori ne. Tas labai gerai pasimatė per pandemijos laikotarpį“, – įspėja Jurbarko autobusų parko direktorius Arvydas Štulas.
Jurbarkas, prieš keletą mėnesių šventęs naujosios stoties įkurtuves, pasinaudojo europinėmis lėšomis.
„Už viską reikia susimokėti – privatus kapitalas už dyką tikrai nedirba. Kaip rodo pavyzdžiai, atsisakius savo autobusų parko, savivaldybėms tenka dar daugiau mokėti. Tiek Jurbarkas, tiek Šakiai savo autobusų parkuose turi apie 50 darbuotojų, atėjus privačiam kapitalui, jų liktų gal tik keli. O mums, mažiems rajonams, svarbu kiekviena įmonė, kiekvienas dirbantysis – tai ir perkamoji galia, ir mokesčiai. Negalime pamiršti socialinio aspekto“, – pabrėžia A. Štulas.
Mindaugas iš Zapyškio:
