Norėdami įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis vyko Valkos mūšis, turėtume žinoti, jog tuo metu Šakių rajonas buvo fronto padalintas į dvi dalis. Vakarinė dalis buvo vokiečių, o rytinė dalis - „išvaduota“ okupantų. Partizaninis judėjimas joje ir prasidėjo 1944 metais.

Valkose, prie Siesarties ištakų, stovyklai vietą parinko Andrius Šmuilys – Lietuvos kariuomenės puskarininkis ir Paežerėlių šaulių vadas. Įrengtoje stovykloje iš pradžių buvo 40 vyrų. „Jie gyveno žeminėse, ten vykdavo susirinkimai, apmokymai, nes trūko žinių – daugelis partizanų atėjo tiesiog nuo žagrės“,- pastebėjo A. Bajerčius.

1945 metais į stovyklą įsijungė Jurgis Valtys ir iš A. Šmuilio perėmė vadovavimą, kadangi jis buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas. Partizanų teritorijos buvo suskirstytos į apygardas, rinktines, kuopas, būrius, skyrius. Tuo metu Valkos priklausė Tauro apygardos Stirnos (vėliau Žalgirio) rinktinei.

„Partizanai pačioje partizaninio judėjimo pradžioje stovyklavo labai didelėmis grupėmis ir gyveno pusiau legaliai, tas pats buvo ir Valkose. Vyrai tai būdavo stovykloje, tai išeidavo į namus su ginklais ar be jų. Buvo ryšininkai, kurie iškviesdavo, jei reikėdavo grįžti atgal. Taip buvo iš pat pradžių“,- pasakojo A. Bajerčius. Pasak jo, pradėjus vadovauti J. Valčiui, stovykloje buvo įvesta karinė drausmė, kokia buvo tarpukario Lietuvoje pagal statutą. Jis užmezgė ryšį su Lietuvos laisvės armijos štabu, su Tauro apygardos vadovybe, tapo būtini slapyvardžiai, priesaikos priėmimas.

„Prieš tas kautynes į Valkas atvyko kažkas, kas prisistatė esantis iš Lietuvos laisvės armijos štabo. Bet šis lankytojas sukėlė įtarimų, nes tuo metu buvo pastebėti pašaliniai žmonės, vaikščiojantys aplink stovyklą. Svečias žiūrėjo įtvirtinimus, domėjosi ginkluote, atsargomis. Beje, į Laisvės armijos štabą tuo metu jau buvo įsiskverbęs Merkulis, Erelio slapyvardžiu. Jis buvo rimtas priešas, nes sunaikino visą Aukštaitijos apygardos vadovybę. Taigi, kai tas tariamas Laisvės armijos štabo atstovas išvyko, partizanai sustiprino stovyklos sargybą, iškvietė į ją visus būrio partizanus. Ar visi atvyko, šito iš pasakojimų nepamenu, bet buvo pasiruošta“,- pasakojo A. Bajerčius.

Ir gegužės 12 dieną, apie 11 valandą, partizanai pajuto, kad stovykla, kurioje buvo apie 100 žmonių yra supama ir prie sargybų postų jau pasigirdo šūviai. „Stovyklą įsibrovėliai apspito pilnu žiedu. Ji buvo paruošta žiedinei gynybai, aplinkui iškasti apkasai. Įvyko susišaudymas, po kurio į ataką kilo sovietų pasieniečiai, bet partizanai juos sunaikino granatom. Po tos atakos įvyko sovietų pasieniečių persigrupavimas ir jie laukė pastiprinimo, kurį vežė nuo Gerdžiūnų pusės. Antra pasieniečių atakos banga vyko su tarnybiniais šunimis. Tarnybinis šuo yra gerai apmokytas, jis gali apdraskyti kelis žmones, jei jis prasiverš – tu jau nešaudysi“,- mūšio detales aiškino A. Bajerčius.

Antrą atakos bangą partizanai irgi atlaikė. „Po jos prasidėjo didžioji partizanų žūtis – pasieniečių snaiperiai sulipo į medžius ir pradėjo šaudyti iš ten partizanams į galvas. Stovykloje buvo užsilikę pora vokiečių Vermachto kareivių, taip pat karo duonos jau ragavęs Vytautas Petkūnas. Kiti stovyklos partizanai buvo paprasti kaimo berneliai. Laimei, tie trys žinojo, kaip elgtis ir jie iššaudė tuos snaiperius medžiuose. Kovai reikia valdyti ginklą, turėti šaltą protą. Po to, kai tuos snaiperius išskabė, pasieniečiams pastiprinimą vežė visą laiką, o partizanų atsargos seko. Jie pamatė, kad yra dideli žuvusiųjų nuostoliai, trūksta ginkluotės – šaudmenų, granatų, taigi buvo nutarta prasiveržti.
Viename stovyklos krašte pradėjo imituoti puolimą, o visą pagrindinį smūgį nukreipė į kitą pusę ir pralaužė sovietų žiedą. Tada partizanai pasitraukė, bet atvykęs pastiprinimas dar juos ilgai vaikėsi ir medžiojo, keletas žuvo ir pro prasiveržimo. Buvo nušautų vyrų, kurie nepriklausė partizanams – tiesiog mūšio metu juos pamatė prie miško ir paleido kulką“,- pasakojo apie nukentėjusiuosius A. Bajerčius.

Mūšis, kuris tęsėsi iki 17-18 val. vakaro, pareikalavo 40 partizanų gyvybių, 11 jų palaidoti Staliorių kaimo kapinėse, kiti - miške, daugelio palaidojimo vietos nežinomos. Sovietų ataskaitose rašoma, kad jų karių nuostoliai buvo minimalūs, tačiau šios ataskaitos nepatikimos. „Tada dar neniekino partizanų, nemėtė turgaus aikštėse, nukautuosius palikdavo nelaimės vietoje. Vėliau, norėdami sustiprinti kovą su partizanais, įgąsdinti gyventojus, mėtė išrengtus partizanų kūnus“,- prisiminė A. Bajerčius.

Po Valkos kautynių pasitraukę partizanai susiskirstė į smulkius būrius, nes pamatė, kad didelė stovykla yra neefektyvi. Po Valkos mūšio, gegužės 16 dieną, vyko Kalniškių mūšis Dzūkijoje, kuris parodė tą patį, nors pareikalavo šiek tiek mažiau aukų.

Partizanai vėliau jau išsiskirstydavo po du tris vyrus, o susisiekdavo per ryšininkus. „Dabar racijos, mobilūs telefonai, o tada viskas vyko per ryšininkus. Jie apsimesdavo, kad uogauja, grybauja, malkauja. Dabar, kai pamąstau, užverbuotą ryšininką negali teisti, nes galbūt jis buvo tiek priremtas prie sienos, kad arba mirtis, dažnai ir šeimos, arba išdavystė“,- mąsto A. Bajerčius.

Vyriškis visą savo laiką skiria partizaninių kovų tyrinėjimui, jis remiasi Ypatingojo archyvo dokumentais, yra parašęs nemažai straipsnių šia tema. Vardan ko? „Man teko juos matyti. Ir gyvus, ir jau pamestus mirusius jų kūnus už šio namo. Tuo metu man buvo 11 metų. Ar matei skruzdėlyną pavasarį ir rudenį? Jei nesusirinksime visko, kad ir po kruopelytę, istoriją rašys kaip kas nori“,- įsitikinęs A. Bajerčius.  

Šakių rajone buvo apie 600 partizanų, iš jų gyvų liko nedaug – kelios dešimtys. Kiek žinoma, paskutinis likęs gyvas Šakių rajono partizanas buvo Pranciškus Jurgilas, kuris mirė prieš kelerius metus.

 

Sima Kazarian